Pirmą kartą Lietuvoje lankysis net trys autentiško Šaolino kovos meno meistrai – trys geriausi garsaus autentiško Šaolino ušu (Kung fu) meistro Hu Zhengsheng mokiniai: Jang Singhui (Yang Xinghui) ir Džang Dungčen (Zhang Dongchen) (Kinija) bei Joel Achermann (Šveicarija), atstovaujantys Autentiško Šaolino Ušu (Kung fu) palikimo tyrimo institutą (https://shaolinxinyiba.academy/). Svečiai ves tradicinio Šaolino kovos meno seminarą. Seminaro temas – tradicinis Šaolinio kardas dao (Shaolin Tongbi Dao). Registruoti į seminarą galima el, paštu info@wushu.lt
Authentic Shaolin Kung fu (wushu) seminar (Shaolin Tongbi Dao) fith 3 best students of Shaolin Xinyiba Master Hu Zhengsheng: Yang Xinghui, Zhang Dongchen (China) and Joel Achermann (Switzerland) from Shaolin Xinyiba Research Society All are welcome.
Seminar place and hall
Place: Vilnius Gediminas Technical University, sports hall
Address: Saulėtekio alėja 28
https://goo.gl/maps/KdJB6LSQT6Bfrk5E9
How to get to VGTU – Saulėtekio I rūmai by Bus?
Palaikykime Lietuvos atstovę Taijiquan (Taiči) online čempionate Kinijoje – Jekateriną. Balsuokime! Balsuoti galima du kartus (po vieną kartą kiekvienoje rungtyje). AČIŪ!
Aš mėgaujuosi kiekviena akimirka praleista su ušu, nors ir negaliu to daryti reguliariai. Aš susižavėjau tuo ne tik dėl kūno stiprinimo galimybių, bet ir dėl filosofijos, kuri moko pažinti pasaulį, siūlo unikalų požiūrį į jį. Ušu – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų ušu kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Ne veltui praeityje ušu meistrus lygindavo su veidrodžiu: praeivis žvelgdamas į jį mato tik savo atvaizdą, o paties veidrodžio nepastebi. Tuo pat metu veidrodis objektyviai atspindi viską, kas vyksta aplinkui, nesikeisdamas, amžinai išlikdamas pačiu savimi. Dėl šios priežasties daugelio geriausių ušu meistrų vardų mes tikriausiai niekuomet taip ir nesužinosime.
Šiandien Lietuvos ušu federacija (LUF) gali pasidžiaugti susiformavusiomis gražiomis tradicijomis ir sėkmingu profesionalių sportininkų dalyvavimu pasaulio ir Europos čempionatuose, kur jos atstovai nuolat pelno prizines vietas. LUF – Tarptautinės ušu federacijos (IWUF) bei Europos ušu federacijos (EWUF) nariai. Netrukus Ušu sporto šaka debiutuos Dakaro jaunimo olimpinėse žaidynėse (dėl Covid pandemijos iš 2022 m. perkelta į 2026 m.). Tačiau, nepaisant to, pasak Lietuvos ušu federacijos prezidento Tomo Lapinsko, vis dar daugeliui kyla klausimų, kokia tai sporto šaka?
LUF prezidentas Tomas Lapinskas rytų kovos menų Mekoje – Šaolino vienuolyne. Kinija
Kodėl neretai vis dar kyla tokių klausimų?
Šiandien esame pilnaverčiai Lietuvos sporto bendruomenės nariai, tačiau taip buvo ne visada – ušu viena iš tų sporto šakų (nors – viena populiariausių kovinio sporto šakų pasaulyje, bei esanti visų Rytų kovos menų ištakose), kurios mūsų šalyje skynėsi kelią itin sudėtingai. Pasak dabartinio Lietuvos ušu federacijos prezidento Tomo Lapinsko, keista, tačiau net ir šiandien daugeliui lietuvaičių mažai žinoma, kas slypi po terminu ušu (kin. wushu): “Vis dar dažnai tenka susidurti su tuo, kad žmonės nėra girdėję apie tokį kovos meną bei sporto šaką. Mus, kaip profesionalus, ir žmones, nuoširdžiai besidominčius kovos menais, tai žinoma stebina. Tačiau, žinant, šios sporto šakos ir šio kovos meno plėtros Lietuvoje istoriją bei užkulisius, kuomet ilgą laiką ši sporto šaka buvo, ko gero piktybiškai marginalizuojama bei daugelio nekompetentingų žmonių profanuojama, galima suprasti priežastis nulėmusias tokią padėtį ir be abejo turinčią pasekmių iki šiandienos, nepaisant itin aukštų mūsų sportininkų pasiekimų. Kurie, beje, taip pat, vis dar dažnai bandomi pavaizduoti mažiau reikšmingais nei iš tikrųjų yra. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienos sporto šakos pasaulio ar Europos čempionai yra tiek pat čempionai mūsų šaliai kaip bet kurios kitos sporto šakos čempionai, todėl jiems tiesiog privaloma skirti dėmesio ir prisidėti prie jų tobulėjimo“, – teigia T. Lapinskas.
Kodėl Ušu dažnai painiojama su kung fu?
Kinų kalboje – daugybė terminų apibūdinančių kovos menus. Tiksliausias – ušu (kin. wushu) Terminas ušu susideda iš dviejų hieroglifų – 武 (u) – „kovinis“ arba „karinis“ ir 術 (šu) – menas. Atsižvelgiant į hieroglifų reikšmę terminas ušu verčiamas kaip „kovos menas“. Terminu ušu apibūdinami visi iš Kinijos kilę kovos menai bei šiuolaikinės kiniškos kovinio sporto šakos.
Tuo tarpu vakaruose populiarus žodis – kung fu iš tiktųjų kiniškai skamba – „gungfu“ (kin. gongfu 功夫). Gungfu – reiškia pastangas, darbą arba ypatingą, per ilgą praktikos laiką, įgytą mokėjimą ar įgūdžius, todėl dažnai taikomas ir kovos menuose. Tačiau neapibūdina kovos menų, nes terminu gungfu galima apibūdinti bet kokį žmogų, ypatingai gerai atliekantį bet kokį kitą darbą – virėją, akrobatą, kaligrafą, padavėją, t.y. kažkokios srities specialistą, visiškai nesusijusį su jokiais kovos menais. Todėl, tiek senovinės, tiek ir modernios kinų kovos menų formos turėtų būti (sporto šaka) vadinamos ušu.
Tradicinis ušu
Kas sudaro ušu sporto šaką?
Ušu, kaip moderni sporto šaka, susideda iš kelių disciplinų. Visų pirma ji skirstoma į dvi didžiausias grupes – t.y. ušu taolu ir ušu sanda. Pirmoji grupė (ušu taolu) – tai kovos meno veiksmų kompleksų atlikimas. Tai, kas pvz. japoniškame karate vadinama kata. Kiniškai tai skamba kaip taolu. T.y. varžybų metu, vertinamas veiksmų atlikimo tikslumas, jėgos ir greičio kriterijai, specifinės ušu akrobatikos elementų sudėtingumas, demonstruojamo ušu stiliaus reprezentacija, taolu atlikimo dvasia bei kovinių veiksmų pritaikymo suvokimas. Taolu skirstomi į modernius ir tradicinius (senojo tradicinio ušu iš kurio kilo moderni sporto šaka), atliekamus su ginklais ir be ginklų ir t.t. Stambiausios ušu taolu skirstymo kategorijos yra Čangciuan (kin. Changquan) – pažodžiui Ilgasis kumštis, Nanciuan (kin, Nanquan) – pažodžiui Pietų kumštis bei Taidziciuan (kin. Taijiquan) – ką įprastai žmonės žino sutrumpintu netaisyklingu iš anglakalbės terpės atkeliavusiu žodeliu Taiči. Varžybos vyksta ant specialaus kilimo (8×14 m).
Ušu taolu varžybos
Antroji stambi ušu disciplinų grupė – ušu sanda. Sanda (kin, sanda), pažodžiui laisva kova – tai pilno kontakto kovos, pagal ušu sanda taisykles. Kovos idealiu atveju vyksta ant specialios pakylos vadinamos leitai, tačiau neturint tokios pakylos, nacionalinio lygio varžybos gali būti organizuojamos ir ant įprastos dangos – vadinamojo tatamio. Terminas leitai atkeliavo iš gilios senovės, kuomet ant specialių pakylų buvo rengiamos kovos menų varžybos. Pažodžiui išvertus iš kinų kalbos šis terminas reiškia mušti bugną, tačiau tikroji termino prasmė mesti iššūkį. Modernios leitai pakylos aukštis – 80 cm, ilgis – 8 m, plotis – 8 m, atstumas nuo pakylos iki apsauginės dangos krašto – 2 m.
Leitai pakyla kontaktinėms ušu kovoms
Sanda kovos vyksta pilnu kontaktu, leidžiama smūginė technika (išskyrus alkūnėmis ir keliais), imtynių elementai bei specifinė greitųjų metimų (angl. fast throws) technika. T.y. susikibus su priešininku metimas privalo būti atliktas ne ilgiau nei per 5 sekundes. Kovos vyksta mažiausiai dviem raundais (po 2 min.), esant reikalui galimas ir trečias raundas. Kova parteryje uždrausta, be to ir metimo metu draudžiama remtis į pakylą vadinamuoju 3 tašku (keliu, ranka). Smūgiai bei metimai vertinami balais (1 arba 2, priklausomai nuo atlikto veiksmo).
Ušu sanda varžybos
Sportininkai privalo dėvėti specialią ušu sanda aprangą bei apsaugas: mėlynos arba raudonos spalvos marškinėlius bei šortus. Apsaugų komplektą sudaro (mėlyną arba raudoną): šalmas (saugantis smakrą bei smilkinius), kapa, bokso pirštines (svoris priklauso nuo dalyvio svorio kategorijos), krūtinės apsauga, tarpukojo apsauga bei blauzdų apsaugos (pastarosios naudojamos tik nacionaliniuose čempionatuose. Pasaulio ir Europos čempionatuose uždraustos).
Kitos ušu kontaktinės rungtys: ušu cingda (kin. qingda) riboto kontakto kovos, tuišou (kin. tuishou) pažodžiui stumiančios rankos – specifinė taidziciuan ušu stilių praktikuojantiems skirta imtynių forma (fiksuoto ir nefiksuoto žingsnio), gungšou (kin. gongshou) – smūginė dvikova, pagal vieno ušu stilių jungčunciuan (kin. yongchunquan, piet. dialektu Wingchunkuen) bei Šuaidziao (kin. shuaijiao) – kiniškos imtynes (su jiaofu apranga ir be).
Nuo kada Lietuvoje organizuojamos ušu varžybos?
Lietuvoje pirmą kartą ušu varžybos (1–oji Lietuvos ušu taurė) Lietuvos tradicinio ušu asociacijos „Shaolin“ pastangomis surengta 2013 metų pabaigoje. 2014 m. sausio mėn. įkurta Lietuvos sportinio ir tradicinio ušu federacija (LSTUF), tuo metu – vienintele realiai vienijusi ir atstovavusi ušu entuziastus Lietuvoje. LSTUF 2014 m. surengė pirmąjį atvirą Lietuvos ušu čempionatą. Tais pačiai metais LSTUF nariai tapo ilgus metus veiklos nevykdžiusios nacionalinės Lietuvos ušu federacijos (LUF) valdybos nariais. Nuo tada prasidėjo ušu profesionalaus sporto propagavimas mūsų šalyje
Lietuvos ušu federacijos rinktinės narė Justina Lusaitė 3 mėnesių stažuotėje Kinijoje
Šiandien mes pagaliau turime galimybę pasidžiaugti per tokį trumpą laiką išugdytais ušu atletais, pasaulio bei Europos čempionatų prizininkais, Lietuvą beveik kasmet lankančiais aukščiausios kvalifikacijos specialistais, treneriais, teisėjais bei į varžybas atvykstančiais sportininkais iš užsienio, išugdyta europinės kvalifikacijos teisėjų karta. Taip pat turime galimybę išsiūsti Lietuvos ušu sportininkus stažuotis į užsienį, tame tarpe ir šios sporto šakos gimtinę – Kiniją.
Daugkartinis Europos ir pasaulio ušu čempionas Aram Muradyan
Būtina paminėti, kad Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vykdomas aukšto meistriškumo sporto programų finansavimas suteikia mūsų šalies ušu atstovams ženkliai daugiau galimybių tinkamai pasiruošti varžyboms, vykti ir dalyvauti Europos bei pasaulio čempionatuose bei garbingai atstovauti mūsų šalį užsienyje.
Europos ušu čempionė klaipėdietė Kamila Pavlova
Dėka Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Sporto rėmimo fondo Lietuvos ušu federacijai skirtų lėšų, turime galimybę užtikrinti varžybų reprezentatyvumą, sklandų renginių organizavimą, didesnį patrauklumą dalyviams ir aprūpinti pastaruosius jiems būtinomis apsaugos priemonėmis bei būtina įranga tiek varžybų, tiek treniruočių metu.
Jaunoji mūsų Europos ušu čempionė Marija Žuravliova
Ar Lietuvos ušu federacija prisideda prie neprofesionalaus sporto?
Žinoma. Ušu – specifika ir įvairovė suteikia galimybę pasiūlyti fizinio aktyvumo programas specialiai pritaikytas tiek skirtingo amžiaus, tiek įvairiausio fizinio pajėgumo žmonėms. Lietuvos ušu federacijos treneriai jau nuo 2014 m. kasmet organizuoja sezonines (vasaros) taiči (taijiquan), ci gung (qi gong) ir ušu treniruotės skirtingose Vilniaus miesto erdvėse po atviru dangumi bei dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės, universitetų bei kitų organizacijų inicijuotuose sporto populiarinimo renginiuose. Šiemet taip pat dalyvaujame Vilniaus miesto savivaldybės skelbtame fizinio aktyvumo veikloms, skatinančioms fizinio aktyvumo plėtrą konkurse bei tikimės, jog LUF nariai esantys kituose šalies miestuose taip pat su laiku turės galimybę tiek savo iniciatyva, tiek su vietos savivaldybių parama vykdyti nemokamas fizinio aktyvumo programas bei kartu supažindinti su mūsų propaguojama sporto šaka bei jos atmainomis.
Nemokamos Taidziciuan (Taiči) mankštos Vilniuje
Ušu – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų ušu (kin.: Wu Shu 武術) kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Apie šios rūšies kovos menų kilmę ir ypatumus kalbamės su Lietuvos ušu federacijos prezidentu TOMU LAPINSKU
Lietuvos ušu federacija skelbia naujų narių priėmimą į ušu Sanda (Wushu Sanda) grupes. Ušu Sanda – sparčiai populiarėjanti pilno kontakto sportinės dvikovos šaka, paremta smūgine bei imtynių technika. Treniruotės vyksta pirmadieniais (ryte 8:00 – 9:30, vakare 18:00 – 20:00), trečiadieniais (16:00 – 18:00, 18:00 – 20:00), penktadieniais (16:00 – 18:00, 18:00 – 20:00) ir sekmadieniais (9:00 – 11:00). Kviečiame prisijungti!
Daugiau apie šią Ušu rūšį galiam sužinto čia:
Taisyklės
https://www.youtube.com/watch?v=aKw7Duic4E8
https://www.youtube.com/watch?v=63GT-PaV-zo
Treniruotės
https://www.youtube.com/watch?v=ZOQ1WF7bjg0
https://www.youtube.com/watch?v=0payLtxH9WY
Varžybos
https://www.youtube.com/watch?v=2c0JEtQ6vE4
https://www.youtube.com/watch?v=KsEMqt10NYo
info@wushu.lt
Facebook https://www.facebook.com/U%C5%A0U-SANDA-Vilnius-1537675749858186/
Kinija – ne tik pigių prekių gamintojų kraštas. Tai tūkstantmečius siekiančių kultūros tradicijų, savitos filosofijos, medicinos ir mokslo lopšys. Ko galime pasimokyti iš kinų?
Komentuoja Lietuvos Ušu federacijos prezidentas Tomas Lapinskas ir VU Konfucijaus instituto projektų vadovė Vilma Šniukštaitė.
Jei Bruce Lee būtų praktikavęs kitą ušu stilių, apie Wing Chun niekas ir nebūtų girdėjęs. Dėl šio aktoriaus populiarumo šis nanquan (Pietinio kumščio) stilius tapo žinomiausia šių laikų kinų kovos menų mokykla. Milžiniška Bruce Lee įtaka išpopuliarino jo mokytoją Yip Man ir, žinoma, legendinį stilių, padėjusį pagrindus koviniams „Mažojo drakono“ įgūdžiams.
Po B. Lee mirties atsidarė tūkstančiai Wing Chun mokyklų Azijoje, Eurpoje ir JAV, susijusių daugiausia su mokytojais iš Honkongo, tokiais kaip Leung Ting, William Cheung ir kt.
Per daugiau nei 40 metų šis ušu stilius vystėsi B. Lee mokytojo Yip Man (Ye Wen standartine kinų kalba) šešėlyje, jis buvo laikomas dvasiniu stiliaus paveldėtoju ir paskutiniu tikrosios Wing Chun tradicijos saugotoju.
Dėl to Wing Chun, kurį matome šiandien, yra laikomas „moderniu“ ušu stiliumi, kompaktišku (tik trys pagrindiniai veiksmų kompleksai) ir lengvai išmokstamu (nes neturi sunkiai įvaldomų pagrindinių kombinacijų ir žemų stovėsenų, būdingų kitiems ušu stiliams).
Dar daugiau – dėl šių „unikalių“ ypatybių, pasak kai kurių „ekspertų“, Wing Chun turėtų būti laikomas „nepriklausomu“ kovos menu, neturinčiu nieko bendro su gausia kitų ušu stilių šeima.
Toks yra šiandieninis Wing Chun suvokimas, tačiau ir jis visiškai nutolęs nuo realybės.
Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad ilgą pokario laikotarpį žemyninė Kinija buvo „už bambukinės užuolaidos“, buvo sunku ją pasiekti ir pamatyti realią Wing Chun stiliaus situaciją.
Pabandykime šiek tiek pasigilinti į neseną šio ušu stiliaus istoriją ir suprasti, su kuo turime reikalą.
Visų pirma, tikroji Wing Chun istorija yra gan trumpa – tai, ką įprastai galime paskaityti knygose ir straipsniuose apie Wing Chun didžia dalimi neatitinka realybės, tik labai nedidelę dalį informacijos pateikiamos šiuose pasakojimuose galima pagrįsti rašytiniais šaltiniais. Visi pasakojimai apie Yan Yongchun (Yim Wingchun) – žymią stilių sukūrusią moterį (pasak kitų pasakojimų jos vardas buvo Yan Sanniang) – tėra legendos ir nėra jokių realių šios versijos patvirtinimų. Be šios versijos yra dar keletas paplitusių standartinių pasakojimų apie šio stiliaus kilmę, kurios yra perpasakojamos WIng Chun skirtoje literatūroje. Standartine kinų kalba šis stilius vadinamas – Yǒngchūnquán (咏春拳 – kartais verčiamas kaip „dainuojantis pavasaris“) taip pat vadinamas yǒngchūnquán (永春拳 – „amžinuoju pavasariu“) arba yongchunquan 詠春拳 ( 咏 – supaprastinta hieroglifo 詠 forma). Pasak legendos, šio stiliaus gimtinė yra „Amžinojo Pvasario“ salė ne va kadaise egzistavusiame [nėra jokių istorinių ar archeologinių įrodymų] Pietiniame Šaolino vienuolyne (南少林永春堂), todėl senasis stiliaus pavadinimas yra yǒngchūnquán (永春拳 – „Amžinojo pavasario kumštis“).
Kitas pasakojimas teigia, jog šio stiliaus pradėjo mokyti Yán Yǒngchūn – 严咏春 (Yim Wingchun kantonietiškai), todėl hieroglifai 咏春 – yǒngchūn – naudojami stiliaus pavadinime. Yan Yongchun šio stiliaus ne va išmoko iš savo tėvo, vardu Yán Sì (严四), kuris buvo Šaolino ušu meistras iš Fujian provincijos. Dar kita istorija pasakoja, kad Wing Chun į budistinę Guangxiaosi šventyklą Guangdong provincijoje atnešė Šaolino vienuolis Zhi Shan (至善 – Zhì Shàn).
Vis dėl to šie pasakojimai vargu ar gali būti istoriškai patvirtinti, nes tikroji rašytinė Wing Chun istorija prasidėjo tik 18-ame amžiuje.
Pasak rašytinių šaltinių, Yongchunquan pradėtas praktikuoti Guangdong provincijoje, jo pradininkas buvo Liáng Zàn (梁赞 – 1826 – 1901). Liang Zan, kuris buvo vaistininkas, vietiniai vadino „ponu Zan iš Foshan miesto“ (佛山赞先生). Visą gyvenimą jis praktikavo ušu ir efektyviai tai naudojo realiose kovose.
Chen Huashun (陈华顺 – 1849 – 1913), kilęs iš Shunde rajono (顺德 - rajonas Guangdong provincijoje, kuriame yra Foshan miestas) kovinių įgūdžių mokėsi iš Liang Zan, o perėmęs iš jo tradiciją, Yongchunquan mokė profesionaliai.
Vėliau jis dėjo daug pastangų, kad Yongchunquan tradiciją išpopuliarėtų visoje Guangdong provincijoje.
Ye Wen arba Ye Jiwen (Yip Man – 叶问 arba Yip Kai-man – 葉繼問-1892 – 1972) iš Foshan miesto dar jaunystėje prisijungė prie Chen Huashun mokyklos. Chen Huashun, būdamas jau labai senas, paprašė savo vyresniojo mokinio Wú Zhòngsù (Ng Chung-sok – 吳仲素) ir toliau mokyti Ye Wen po jo mirties. Taigi, Ye Wen savo įgūdžius įgijo daugiausiai iš Chen Huashun mokinio Wú Zhòngsù, o vėliau, Honkonge, iš Liang Zan sūnaus Liáng Bì (Leung Bik – 梁壁). Pasak paties Ye Wen, Wing Chun pagrindų jis išmoko iš Wu Zhongsu, o iš Liang Bi – rafinuotesnių jų pritaikymo būdų.
Ankstyvais 1940-aisiais jis persikėlė į Xianggang (Honkongas). Tęsdamas tradiciją jis profesionaliai mokė Yongchunquan.
Tuo laikotarpiu jis labai stengėsi supaprastinti Yongchunquan, kruopščiai parinkdamas efektyviausias technikas ir ilgindamas treniruočių laiką, kad jas įvaldytų. Yra tikimybė, kad šiuos pokyčius „klasikiniame“ Wing Chun Ye Wen padarė dėl to, kad vienu metu jis dirbo policininku Foshan mieste ir neabejotinai naudojo kovinius įgūdžius daugybėje realių situacijų. Kita priežastis buvo erdvės trūkumas (kartais Ye Wen) mokydavo savo mažoje virtuvėje). Mokantis ilgos lazdos technikos, pasak Ye Wen mokinių, jie lipdavo ant namų stogų, kad turėtų daugiau erdvės treniruotis.
Chen Huashun prosūnaitis Chen Guoji (陈国基) pilno Wing Chun stiliaus saugotojas (堂门)
Pasivaikščiojimas su Chen Guoji Shunde miestelio gatvėmis
Lyginant su Chen Huashun linija, Ye Wen savojoje versijoje sumažino kovinių judesių kompleksų kiekį. Jų skaičius sumažėjo iki 3 kovinių veiksmų kompleksų (taolu) tuščiomis rankomis, 2 kompleksų su ginklais ir vieno komplekso su mediniu treniruokliu – viso 6, kai „klasikinėje“ Chen Huashun tradicijoje jų buvo 15-17. Ye Wen pakeitė net komplesų turinį – pirmas pagrindinis kompleksas Xiaolianquan (小练拳 - Siulimkune – „mažasis mokomasis kumštis“) buvo stipriai sutrumpintas, išimtos pagrindinės stovėsenos ir galiausiai visas kompleksas, atliekamas stovint vienoje stovėsenoje ir nevaikštant, pervadintas į Xiaoliantou (小练头 - Siulimtau – „mažojo mokymosi galva“). Pasak Chen Guoji – Chen Huashun proanūkio, kuris šiuo metu yra Wing Chun tradicijos saugotojas, „Ye Wen mokė savo mokinius „galvos“, tačiau niekada neatskleidė „uodegos“ paslapčių“.
Pagrindinė Chen Huashun Yongchunquan mokyklos treniruočių salė iki šiol yra Shunde vietovėje, Foshan apylinkėse
Mokiniai praktikuoja Xiaolianquan (pirmąjį Chen pakraipios taolu)
Dėl erdvės stygiaus, beveik jokios Wing Chun žingsnių technikos nebuvo įtrauktos į Ye Wen mokymosi programą, ir net žymusis 黐手 – chī shǒu – „lipnios rankos“ buvo atliekamos stovimoje pozicijoje be vakščiojimo. Didžioji dalis ginklų – ietis, trumpa lazda, kardas – nebebuvo naudojami, tačiau stilius ir toliau vadinosi Wing Chun. Pasak Chen Guoji, Ye Wen savo mokinius mokė tik 10-15 proc. to, kas yra klasikiniame Yongchunquan.
Ar tai reiškia, kad Ye Wen mokytas Wing Chun buvo prastas? Žinoma, ne! Ye buvo ir tebėra gerbiamas tiek Foshan, tiek Xianggang kovos menų bendruomenių dėl jo gongfu (įgūdžių) ir buvo vienas didžiausių mūsų laikų meistrų.
Wing Chun įkūrėjo Liang Zan’s tradicija iki šiol gyva Chen Huashun mokykloje
Tačiau teisingumo dėlei šią sutrumpintą „modernią“ Wing Chun versiją teisingausia būtų vadinti „Yeshi Yongchunquan” – „Ye stiliaus Wing Chun“, nes šis stilius turi labai nedaug bendro su autentišku „klasikiniu“ Yongchunquan, kurio mokė tiek Liang Zan, tiek Chen Huashun.
Pasimėgavimas pu’er arbata paruošta Chen Guoji parke šalia Ye Wen namų Shunde mietselyje (Foshan)
Šiandien labai svarbu pasinaudoti unikalia galimybe studijuoti „klasikinį“ Wing Chun tam, kad geriau suprastumėme šios unikalios ušu sistemos šaknis ir išsaugotumėme jos tradiciją.
Gleb Muzrukov
Europos ušu federacijos (EWUF) Vice prezidentas (8 Duan wushu)
http://www.ewuf.org/EWUF_Newsletter_2014.pdf
Apie autorių http://www.ewuf.org/ray/Gleb.html
If Bruce Lee was practicing another wushu style, no one would ever know anything about Wing Chun!
Due to his popularity this school of nanquan (southern fist) was lucky enough to become the most known school of Chinese wushu of our time. The tremendous impact of Bruce Lee highlighted his teacher Yip Man, and, of course, the legendary style which was the foundation of the martial skills of the late “Little Dragon”. After the death of Bruce thousands of schools of Wing Chun were opened in Asia, Europe and in the USA, mostly affiliated to Hong Kong masters, such as Leung Ting, William Cheung and others.
During more than 40 years this style of wushu evolved in the shade of Bruce Leeʼs master Yip Man (Ye Wen in putonghua), who was considered to be the spiritual heir and the last holder of a genuine Wing Chun tradition. In this way, the Wing Chun we see now is generally considered to be a form of “modern” wushu style, compact (only 3 basic forms) and easy to learn (because it does not have those difficult to master basic drills and low stances common to other wushu schools).
Furthermore, because of those “unique” features, according to certain “experts”, Wing Chun should be considered as an “independent” martial art, having nothing to do with the big family of other wushu styles.
Today this is the general perception of Wing Chun, which is, unfortunately, very far from the reality.
All this is related to the fact that during a period of many years after the War the mainland China was behind the “bamboo curtain”, difficult to access and see the real situation with Wing Chun.
Letʼs go a little bit deeper inside the recent history of this style of wushu and try to understand what we are dealing with.
First of all, the real history of Wing Chun is rather short – what can be proven by written sources is only a small parcel of what we usually see in books and articles about Wing Chun. All the stories about Yan Yongchun (Yim Wingchun) – the famous woman who created it (according to other stories her name was Yan Sanniang) are only legends and, thus, impossible to verify. What follows are a few most common versions among many exposed in books about Wing Chun. Yǒngchūnquán (咏春拳-singing Spring)is also called yǒngchūnquán (永春拳- eternal Spring) or yongchunquan 詠春拳 ( 咏is a simplified form of the character 詠). According to the tradition the birthplace of this wushu style is the “Eternal Spring” hall of Southern Shaolin temple (南少林永春堂). Thus, the oldname is yǒngchūnquán (永春拳“Eternal Spring boxing”).
The wooden dummy became known due to the growing Wing Chun popularity. This training tool exists in many wushu schools, but it was Bruce Lee who made it known to the western World
Another saying states that this form of boxing was first taught by Yán Yǒngchūn – 严咏春 (Yim Wingchun in Cantonese) thatʼs why the two characters: 咏春- yǒngchūn were taken as a name for this boxing. Yan Yongchun learnt this form of boxing from her father Yán Sì (严四) who was a master of Shaolin wushu from Fujian. Yet another story tells that Wing Chun was brought to the Buddhist temple Guangxiaosi in Guandong by Shaolin monk Zhi Shan (至善-Zhì Shàn).
However, this information can hardly be considered to be historically verifiably true as the real written story of Wing Chun only begins in the 18th century.
According to written sources, Yongchunquan was introduced to Guandong through the lineage of Liáng Zàn (梁赞 – 1826 – 1901). Liang Zan, who was a pharmacist called by local people “Mister Zan from Foshan” (佛山赞先生). During all his life he practiced wushu and was very effective in real fighting.
Chen Huashun (陈华顺 – 1849 – 1913) – a native of Shunde district (顺德- a region of Foshan town in Guandong) has learned from Liang Zan martial skills, and after receiving the tradition used to teach Yongchunquan professionally.
Later in his life, he greatly contributed to spread Yongchunquan tradition in Guandong region.
Ye Wen or Ye Jiwen (Yip Man – 叶问 or Yip Kai-man – 葉繼問-1892 – 1972) from Foshan joined Chen Huashunʼs school in his early years to seek instruction. But as Chen Huashun was already very old when Ye Wen became his student, Chen asked his senior student Wú Zhòngsù (Ng Chung-sok – 吳仲素) to continue to teach Ye Wen after he would die. Ye Wen thus, perfected his skills mostly under Chen Huashunʼs student Wú Zhòngsù and later, in Hong Kong, under the son of Liang Zan Liáng Bì (Leung Bik – 梁壁). According to Ye Wen himself, Wing Chun basics were taught to him by Wu Zhongsu and from Liang Bi he learned some sophisticated applications.
In the early 1940s he moved to Xianggang (Hong Kong). Following the tradition he used to teach Yongchunquan professionally.
During this period he was trying hard to simplify Yongchunquan carefully choosing the most effective techniques and increasing the training time to better master them. There is a possibility that those changes in “classic” Wing Chun were made by Ye Wen, because during a certain period of time he served as a policeman in Foshan, and did certainly make use of his martial skills in many real situations. Another reason was certainly the lack of space (sometimes Ye Wen was teaching in his small kitchen). For teaching the long stick according to Yeʼs students, they used to go to the roofs of buildings to find more space for practice.
The Great grandson of Chen Huashun Chen Guoji (陈国基)is still the holder (堂门) of the non-altered lineage of Chen Huashun’s Wing Chun
Walking down Shunde streets with Chen Guoji
Ye Wen has cut down the number of routines in his version in comparison with Chen Huashunʼs lineage. Their number was reduced to 3 barehand forms, 2 weapons forms and one wooden dummy form – 6 altogether, meanwhile in Chenʼs “classic” tradition there were some 15 – 17 forms. Ye Wen changed even the content of routines – the first basic routine Xiaolianquan (小练拳 -Siulimkune -“small training fist”) was considerably shortened, all basic stances were cut, and the resulting form which was performed in one basic stance without walking was called Xiaoliantou (小练头 -Siulimtau – the head of small training”). According to Chen Guoji – the great grandson of Chen Huashun who is currently the holder of the Wing Chun tradition: “Ye Wen taught his students the “head”, but never disclosed to them the secrets of the “tail”.
The main training hall of Chen Huashun’s Yongchunquan school is still in Shunde district of Foshan
Students practicing the full form of Xiaolianquan (the first basic routine of Chen’s tradition)
Due to the lack of space, nearly all walking techniques of Wing Chun were not included by Ye Wen in his teaching program, and even the famous 黐手 – chī shǒu – “sticky hands” drills were performed mostly in still position without walking. Most of the weapons, such as spear play, short cudgel play, sword play disappeared from practice and the result was still called Wing Chun. According to Chen Guoji, Ye Wen taught to his students only 15 – 20% of the techniques used in classic Yongchunquan!
Does that mean that Ye Wenʼs Wing Chun was poor? Certainly not! Ye is and was respected by both the Foshan and Xianggang martial arts community for his gongfu (kung fu – mastery of skills) and was one of the biggest masters of our time.
Founder Liang Zan’s Yongchunquan tradition lives today in Chen Huashun’s lineage
It would, however, be better to call his shortened, “modern” version of Wing Chun “Yeshi Yongchunquan” – “Ye-style Wing Chun”, because his style and that of his students has very little to do with authentic “classic” Yongchunquan as taught by both Liang Zan and Chen Huashun.
Enjoying pu’er tea made by Chen Guoji in a Garden of Ye Wen’s House in Shunde (Foshan)
Nowadays, it is really important to use the unique opportunity we have to learn the “classic” Wing Chun to be able to better understand the roots of this unique system of wushu and preserve its tradition.
Gleb Muzrukov
EWUF Vice president