„Lietuvoje dabar yra sveikatingumo bumas. Kai kas nors skundžiasi, kad neranda sveiko maisto, mes kartais atsakome, geriau parodykite, kur nesveiko nusipirkti, – juokauja Lietuvos ušu federacijos prezidentas Tomas Lapinskas. – Smagu, kad pas mus yra fizinės kultūros mada. Atsiranda labai daug dalykų, kuriais žmonės gali užsiimti, bet toje visoje gausoje taidzi paskęsta. Tai nėra „fast foodas“, o senovinė, pakankamai sudėtinga kinų filosofija, pasaulėžiūra.“

Terminų painiava, arba ne visi kovos stiliai turi savo pandą

Ar turite tokį „slaptą“ planą – kviesdami prisijungti prie taidzi rekordo, tiesiog norite atkreipti dėmesį į savo veiklą?

Be abejo, šį planą taip ir deklaruojame. Norime dėmesį atkreipti ne tik į taiči arba taidzi, bet apskritai į ušu. Taidzi yra vienas iš kinų ušu stilių. Žmonės jame labai mėgsta sveikatingumo aspektą, bet realiai tai yra kovos menas

Pirmiausia siekiame atkreipti dėmesį į ušu, nes jo žinomumas Lietuvoje labai mažas. Taip keistai susiklostė galbūt dėl to, kad kiti kovos menai turi savo ambasadorius kaip Bruce Lee, Jackie Chanas ir Kung fu Panda.

Kitas dalykas, kelerius metus iš eilės taidzi instruktoriai Vilniuje vesdavo užsiėmimus miestiečiams. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl instruktoriai nugeso, – užsiėmimai buvo nemokami. Norime vėl priminti žmonėms, kad tokie užsiėmimai yra, juos bus galima lankyti nemokamai.

Balandžio 30-ąją, minėdami Pasaulinę taidzi ir čigong dieną, organizuojate didelį Baltijos šalių renginį Vilniuje. Kviečiate ir nieko apie šį kinų kovos meną nenutuokiančius. Kaip jiems paaiškintumėte, kas yra taidzičiuan (Taijiquan) ir čigong (Qigong)?

Problema yra ta, kad šiuos terminus perėmėme iš anglakalbės aplinkos. Lietuvių kalba turime tokių garsų, kurių anglų kalba neturi. Iš to atsiranda painiava.

Terminas Tai Dzi (iš kinų Tai Ji 太極) reiškia didžioji viršūnė arba „riba“), pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas IX amžiuje prieš Kristų trečiajame klasikinės „Permainų knygos” priede, kaip kito kinų filosofijos termino Dao (Dao 道), reiškiančio kelią, sinonimas.

Mūsų kraštus Tai Dzi Ciuan dažniausiai pasiekia ne tiesiogiai iš Rytų, o, deja, iš Vakarų. Taip neišvengiama sugedusio telefono efekto, todėl dažnai tenka girdėti iškreiptą pavadinimą Tai Či. Tikrasis šio ušu stiliaus pavadinimas yra Tai Dzi Ciuan arba tiesiog Tai Dzi. Žodelis „Ciuan” (iš kinų Quan 拳) reiškia kumštį, tačiau šiandien yra vartojamas stiliaus ar krypties reikšme (pavyzdžiui, Long Ciuan iš kinų Quan 龍拳), kas reiškia Drakono stilių.

Taigi taiči turėtų būti taidzi, o cigun – cigong. Išvertus šiuos terminus iš anglų ir lietuvių kalbų, abu baigiasi „ci“, tačiau tai nėra tas pats, nes „ci“ reiškia gyvybinę energiją.

Paprastai tariant, taidzi yra vienas iš ušu stilių, o cigongas yra kvėpavimo, „psichotreiningo“ sistema. Tokių sistemų yra labai daug, o cigongas yra bendrinis tokių sistemų pavadinimas. Cigongas gali būti su judesiu, be judesio, vien su kvėpavimu. Dažniausiai kiekvieną kinų kovos meną lydi šie pratimai, o į taidzi kovos meną cigongo judesiai yra integruoti.

Aš naudosiu kalbininkų siūlomus terminus. Taigi Lietuvoje taidzi ir čigongą ant Tauro kalno praktikuojantys žmonės patraukia aplinkinių dėmesį, nes jie daro kažką įdomaus, kitaip. Kai jiems paaiškinama, kad tai susiję su kovos menais, vyresnius žmones kiek atbaido, gal labiau reikėtų akcentuoti sveikatingumo aspektą?

Yra senovinis kovos menas ušu arba senovinis taidzi, bet yra ir modernus, sukurtas XX amžiaus pradžioje, remiantis tradiciniais dalykais. Jame kovinio aspekto kaip ir nėra. Komunistai Kinijoje pabandė nustumti kovinę dalį ir išryškinti sveikatingumo aspektą. Dėl to taidzi tapo toks populiarus. Per šią sistemą kinai turi pretenziją, gal tai skamba kiek sektantiškai, suvokti universalius Visatos dėsnius, žmogaus vietą Visatoje.

Tie, kas domisi Rytų kultūra, žino, kad kiekvienas simbolis ar judesys slepia gilesnę prasmę. Norintys gali instruktorių padedami jos ieškoti. Tačiau kuo tie judesiai, derinami su kvėpavimu, gali būti naudingi ne vien kinui, bet ir lietuviui?

Jeigu į taidzi žiūrėtume paviršutiniškai kaip į mankštą, tie judesiai sudėlioti taip, kad žmogus sukauptų daugiau energijos ir mažiau jos prarastų. Nekalbant apie kokią nors quasi uno, bet apskritai fizinę kūno energiją.

Dėl kūno struktūros ir tam tikrų sugalvotų padėčių, kai jos teisingai atliekamos, kūnas po trupučiuką tobulėja. Tie judesiai atliekami labai lėtai, su dideliu dėmesingumu. Taip treniruojamas ne tik pats judesys, bet ir dėmesys, koncentracija. Šie dalykai visiems žmonėms yra svarbūs ir aktualūs.

Galbūt nebūtų teisinga čia išskirti vien kvėpavimą, nes tai yra kvėpavimo ir judesio suderinimas. Kai kinai kalba apie „ci“, jie iš tikrųjų galvoje turi kūno energinius kanalus arba meridianus, į kuriuos sąmoninga vizualizacija nukreipia ci energiją.

Jeigu paviršutiniškai išskirtume tik kvėpavimą, pradinis etapas būtų taisyklingas judesio ir kvėpavimo suderinimas.

„Visas šis senovinis palikimas yra ne kinų, o pasaulio“

Nemokami užsiėmimai sostinės viešosiose erdvės paprastai vyksta kartą į savaitę. Kaip reguliariai reikėtų praktikuoti taidzi ir čigongą, kad pajaustume jų poveikį?

Kinai ir vietiniai, užsiimantys taidzi, sako, kad galima praktikai skirti nedaug, pusvalandį ar 20 minučių laiko, bet būtų gerai kiekvieną dieną, mažiausiai tris ar keturis kartus per savaitę.

Kad ir kaip banaliai skambės, bet ši praktika yra kaip meditacijos seansas. Taip žmogus iš tikrųjų gali pabūti vienas, įsiklausyti į savo kūną, jame vykstančius procesus, atsitraukti nuo problemų, koncentruodamasis į tai, ką daro. Tada žmogus iš tiesų ilsisi.

Kiek laiko užtrunka išmokti aštuonis pradinius taidzi judesius, kuriuos galėtume atlikti kas rytą savarankiškai?

Pakankamai ilgai. Yra labai daug niuansų, kurių išoriškai nesimato. Jie nėra labai greitai išmokstami. Aišku, viskas priklauso nuo besimokančių žmonių. Vieni yra jautresni, imlesni, jie greičiau pagauna niuansus. Kiti su laiku, kryptingai dirbdami irgi tai pajaučia.

Esu sutikęs ir tokių, kurie netgi pyksta: „Jūs apsimetinėjat, kad kažkas vyksta, nes iš tikrų nieko nevyksta.“

Minėjote, taidzi instruktoriai, prieš kelerius metus pradėję nemokamai mokyti taidzi ir čigong judesių, prarado motyvaciją. Dėl to, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, orientuojamės į rezultatą? Jeigu greitai jo nepamatome, tada jau nebeįdomu, ieškome kažko naujo ir efektingesnio?

Viena iš priežasčių, ne visi tai darę instruktoriai buvo aukšto lygio. Tarp jų buvo labai gerų, bet ir vidutiniškų. Lietuvos ušu federacijos užduotis, – kalba jos prezidentas T. Lapinskas, – yra tai sutvarkyti. Norėtume, kad žmones mokytų tik kvalifikuoti instruktoriai ir kurie moka tai perteikti, negadindami šios kinų sistemos įvaizdžio.

Kitas dalykas, mokytis yra sudėtinga, nes reikia daug kantrybės. Didelis taiči pliusas, kad tuo gali užsiiminėti vyresnio amžiaus žmonės. Kinams tai daryti natūralu, bet čia ne Kinija. Kinai užsiima taidzi ar parkuose nuo penkių ar šešių ryto šoka valsą, žaidžia žaidimus.

Kinai nuo seno priklauso judesio kultūrai, pas mus ji tik ateina. Lietuvoje dabar yra sveikatingumo bumas. Kai kas nors skundžiasi, kad neranda sveiko maisto, mes kartais juokaujame, geriau parodykite, kur nesveiko nusipirkti.

Smagu, kad pas mus yra fizinės kultūros mada. Yra labai daug dalykų, kuriais žmonės gali užsiimti, bet toje visoje gausoje taidzi paskęsta. Tai nėra „fast foodas“, o senovinė, pakankamai sudėtinga kinų filosofija, pasaulėžiūra.

Kaip reikėtų ją pristatyti lietuviui, kad joje atrastų kažką savo, artimo, pritaikomo čia?

Visas šis senovinis palikimas yra ne kinų, o pasaulio. Daugeliu jų išrastų dalykų naudojamės, jie tapo kasdieniais, pradedant arbata, baigiant kinų architektūros stiliumi.

Mokytis priimti reikėtų palaipsniui, bet su profesionalu, žmogumi, kuris tikrai supranta, ką daro ir žino visus niuansus. Elementarus neteisingai išmoktas judesys, tarkime, ne taip išsuktas sąnarys, veda visai ne ten, kur turėtų, o kartais gali ir pakenkti.

Turime tikrai labai neblogų šios srities žinovų lietuvių ir netgi vieną kiną, kuris seniai dėsto Lietuvoje. Manau, tik taip per mokytojus galima perduoti šias žinias, bet reikėtų pasitikrinti, pas ką einate mokytis.

Kiekvienam žmogui reikia gero mokytojo

Tomai, kiek pats laiko tuo domitės ir mokotės? Kaip suprantu, kelionė į garsųjį Šaolino vienuolyną 2007-aisiais ir po dvejų metų įkurta Lietuvos tradicinio ušu asociacija tėra tik ledkalnio viršūnė? Kiek laiko užtruko ateiti iki šio taško?

Man, vienuolikos metų tarybiniam vaikui, vienintelis langas į pasaulį buvo labai įdomi laida „Vokrug svieta“ (iš rusų kalbos „Aplink pasaulį“). Pamačiau laidą, skirtą kinų menams, ir supratau, kad tai yra mano. Nuo tada taip ir keliauju.

Ilgai ieškojau, daug kuo užsiiminėjau, bet galiausiai 2007 metais susidėjau kuprinę ir išvažiavau į Šaolino vienuolyną Kinijoje. Šiandien mes, kalbu apie Šaolino ušu klubą, vieni iš nedaugelio Baltijos šalyse ir aplinkui atstovaujame Šaolino vienuolynui. Taip pat esu Lietuvos ušu federacijos prezidentas, kas liečia taidzi rekordą, planuojamą sostinės Rotušės aikštėje, kalbu už visus jos narius.

Pradėjote pokalbį paminėdamas kitų kinų kovos menų ambasadorius, kurie garsina tam tikrus stilius, pasakykite kaip tradicinio ušu ambasadorius ir pats tuo užsiimantis žmogus, kokį svarbiausią fizinį, psichologinį poveikį ir pokytį šis stilius jums sukėlė?

Idėjos pasiekia įvairiais pavidalais. Egzistuoja agregoras (energinis tautos, didesnės visuomenės grupės darinys, vakariečiai pasakytų – kolektyvinė pasąmonė – red. pastaba) arba tam tikras žinių bagažas. Jame kiekvienąkart iškilus klausimui ieškoti atsakymo, atsiremiant į seniai suformuotą idėją, dabar sprendžiant tam tikrus fizinius, kovos menų dalykus.

Tai yra filosofinis kelias, kuriuo keliauji ir visada turi ramstį. Kartais tuo ramsčiu gali tapti ne sukauptos žinios, o gali tiesiai kreiptis į savo mokytoją. Jis gali būti taidzi, kito stiliaus ar išvis ne kovos menų mokytojas. Būtų gerai, kad kiekvienas žmogus turėtų gerą mokytoją.

Dažnai sakoma „aš pats“. Viską pats darau, turiu savo filosofiją. Viskas gerai, bet tai yra vieno žmogaus filosofija, o ne patikrinta daugelio žmonių patirtis.

Lietuvos psichologai išskiria mūsų šalies gyventojams būdingą simptomišką mąstymą „aš pats“, – jeigu prašai pagalbos, esi silpnas, nors iš tiesų tik stiprus gali suvokti ir drįsti ieškoti pagalbininko, patarėjo, mokytojo.

Taip žmogus susisuka savo fantazijų pasaulyje. Nieko blogo nėra fantazuoti, bet toks tampa guru, pristato dalykus, kurie vieni kitiems prieštarauja. Aš esu tradicinis žmogus, todėl siūlyčiau eiti tradiciniais keliais. Jeigu, tarkime, pasirinkai religinį budizmo kelią, kreipiesi ne į „new age“ budistus, o važiuoji į klasikines šventyklas, ieškome tradicinių mokytojų.

Jeigu žmogus negali prašyti pagalbos, kreiptis patarimo – tai yra jo ego apraiškos. Tokių, manau, mums reikėtų kuo mažiau.

Esate spaudoje rašęs apie tai, kad domėjimasis Rytais Europoje dažnai buvo ir yra mada. Rytai yra ne tyrinėjami, o išradinėjami. Kiekvienas juos suvokia per savo žinių, pojūčių, mąstymo prizmę, taip atrasdami ar išrasdami savo Rytus. Ar tai yra blogai? Gal geriau pradėti nuo to, nuo smalsumo, o tada mėginti kastis gilyn, prie tų giluminių tiesų?

Tai sakydamas, kalbėjau apie žaidimus Rytais, tarkime, vieni pirmųjų XVIII amžiaus piešinių, kuriuose pavaizduoti žmonės kinų drabužiais, bet, gerai įsižiūrėjus, jie yra vakariečiai.

Žaidimas yra žaidimas, tame nieko blogo nėra. Kai žmogus tokią savo patirtį bando perteikti kitiems kaip tikrą rytietišką, o ne savo interpretaciją, tai jau nėra tiesa, tik žmonių klaidinimas.

Tiesą sakant, tų interpretacijų ir Kinijoje yra labai daug. Visa yra gyva ir kinta. Yra tiek kanoniškų, tiek interpretuotų dalykų. Kinijoje neteigiama, kad turi būti taip ir ne kitaip. Sakoma, kad pirma turi perprasti tradiciją, kanoną, bet būtinai jį interpretuoti savaip. O kai savo kanonus perduodi kitam, jis irgi juos interpretuos savaip.

Kurti yra privaloma. Čia kaip kinų paveiksluose, kurie yra gana standartiniai. Tarkime, pas mus K. Malevičius nupiešia kvadratą, pavadina šiuolaikiniu menu, kiekvienas kaip jį nori, taip ir mato.

Kinijoje paprastai piešiami simboliai, kuriais bandoma perduoti informaciją. Ji perduodama kaip šiuolaikinis „Zip failas“, kurį suspaudi siųsdamas, o parsisiuntęs išskleidi. Tokie yra senieji kinų hieroglifai ir visa kinų kultūra – nuo dailės, kaligrafijos iki kovos menų ar sveikatingumo sistemų. Kai viską „išsisizipini“ ir supranti, tada gali interpretuoti, kiek tik nori. Kiekvieno žmogaus reikalas, kiek jis giliai į tai lįs.

Rytiečiai nėra taip, kaip mes, orientuoti į rezultatą, o į kelią arba Dao kinų kalba, Do japonų. Jiems svarbiau pereiti tą kelią ir keliaujant natūraliai kyla atradimų ir virsmų. Rytiečiams ne rezultatas, o pats kelias yra svarbus.

Vadinasi, balandžio 30 dieną jums, organizatoriams, kaip rytietiškų principų šalininkams, tikrai ne pats taidzi rekordas bus svarbus, o kad kuo daugiau žmonių susirinktų Vilniuje ir pabandytų, kas tas taidzi ar čigongas yra?

Be abejo! Vienais metais ta proga surengėme varžybas, kitais kinų mokytojų buvome atsivežę, bet entuziazmas ėmė gesti. Tada kolegė, Lietuvos ušu federacijos generalinė sekretorė Vaiva Žostautė pasiūlė siekti Baltijos šalių taidzi rekordo, pasakojo Lietuvos ušu federacijos prezidentas T. Lapinskas. Balandžio 23–24 dienomis Vilniaus rotušės aikštėje taidzi instruktoriai gyventojus nemokamai mokys atlikti aštuonis pradinius taidzi judesius, o po savaitės sieks rekordo.

http://www.alfa.lt/straipsnis/50014188/lapinskas-kinai-nuo-seno-priklauso-judesio-kulturai-pas-mus-ji-tik-ateina