Vu De (kin.: Wu De 武德)– pažodžiui „kovinė moralė“ arba „kovos meno kuriama gerovė“, o išplėstas šio vertimas reikštų „moralinės etinės savybės, formuojamos praktikuojant kovos menus“. Tai ypatingas moralinio – etinio auklėjimo „Sien Sing Vei“ (kin.: Xian Xing Wei 贤行为) kelias kinų kovos menuose Būtent šių savybių ugdymas nuo seno užima vieną svarbiausių vietų daugelyje UŠU mokyklų.

Vu De įgavo dar svarbesnį veidmenį tuomet kai buvo baigtas techninio UŠU arsenalo (kin..: Shen Shou 身手) formavimasis XVII-XVIII a. (.t.y. susiformavo visakeriopai išbaigti kovos stiliai) ir kilo dvasinio ir etinio kovos menų komplekso apibendrinimo klausimas. Nuo to laiko moralinių savybių „De“ (kin.: De 悳) formavimas kovinės praktikos metu užėmė svarbiausią vaidmenį, todėl adeptas privalo ne tik mokėti kovoti, bet ir laikytis „garbingo gyvenimo principų“ (kin.: gao shang de sheng huo 高尚的生活).

Sakoma, kad be nuodugnių Vu De studijų negalima žengti net pirmųjų žingsnių įvaldant kovos meną. Tai sena filosofija, ypatingos gyvenimo taisyklės, ypatingos ugdymo taisyklės, kurios tradiciškai pradėtos vadinti Vu De – „kovine morale“, o Japonijoje „kario keliu“ Bu Ši Do (kin.: 武士道 Wu Shi Dao). Už to slypi labai gili tradicija, kuri atkeliavo net ne iš kovos menų mokyklų, o iš karių ugdymo mokyklų. Juk meistras mokydamas kovotoją perduodavo jam mirtį nešančią kovos techniką ir reikėjo įsitikinti, kad jis niekuomet be reikalo jos nepanaudos ir nepakenks kitiems žmonėms.

Pirmą kartą terminas Vu De paminėtas dar VII a. pr. Kr., tačiau pirmieji Vu De kodeksai popieriuje išdėstyti buvo gerokai vėliau. Pavyzdžiui žymus XVIII a. Henano (kin. He Nan 河南) provincijoje gyvenęs UŠU meistras Čang Nai Džou (kin.: 萇乃周 Chang Nai Zhou, 1728-1783) savo knygoje „Čang Ši Vu Dzi Šu“ (kin.:萇式武技書 Chang Shi Wu Ji Shu, „Knyga apie Čang stiliaus [šeimos] kovos techniką“), beje pačiame pirmajame kovos menų opuse pasaulyje, daugiau dėmesio skyrė doro elgesio, kario pagarbos ir kuklumo suvokimui nei smūgių aprašymui. Jis teigė, kad kovos menas prasideda nuo sielos ugdymo, o visai ne nuo kovos technikos aiškinimo: „Mokantis kovos meno, visų pirma reikia daryti dorus poelgius, pasaulietiniuose reikaluose būti pagarbiam ir kukliam, nestoti į kovą su kitais žmonėmis. Tik tokiu būdu galima tapti tikru kovotoju ir garbingu žmogumi“.

Visos didžiausios UŠU mokyklos įprastai turėdavo savo Vu De taisykles. Dalis jų remdavosi budistų vienuolynų priesakais, kitos atkartodavo Konfucijaus “garbingo žmogaus” elgesio taisykles. Tačiau tik nedaugelis iš tokių kodeksų buvo užrašomi. Be to ir daroma buvo tai ne anksčiau XVIII a. Iki tol jie buvo perduodami išimtinai žodine tradicija. Taip kinų vidinės šeimos stiliuose Vu De buvo suvokiama kaip „penki draudimai“, arba kaip penkios savybės kurių neturi turėti tikras mokinys. Šiuos penkis draudimus buvo suformulavęs žymusis XVII a. „vidinių UŠU stilių“ meistras Vang Dženg Nan (kin.: Wang Zheng Nan 王征南). Jis nemokydavo savo meno penkių kategorijų žmonių: bailios širdies, mušeikų, pamėgusių vyną, plepių, kvailų ir minkštakūnių savo prigimtimi bei visų tų, kas garsėjo žemu ir ribotu gyvenimo būdu.

Bao Quan Li – „kumščio uždengimo ritualas“

Kiekviena UŠU mokykla turėjo savo pasveikinimo tipą, kuris vos pastebima detale skirdavosi nuo įprasto nusilenkimo. Pavyzdžiui, Mi Dzung Ciuan (kin.: Mi Zong Quan 迷蹤拳) stiliaus pasekėjai prieš nusilenkimą nupiešdavo nedidelį ratą delnais priešais save, sukdami juos į skirtingas puses. Pietų Kinijoje tarp slaptų sektų narių, praktikavusių kovos menus, buvo paplitęs pasvekinimas, vadinamas „Kumščio uždengimo ritulas“ (kin.: 抱拳礼 Bao Quan Li): kairys delnas iš viršaus uždengdavo dešinės rankos kumštį, rankos tokioje padėtyje buvo išstumiamos nuo kairio dubens į akių lygį. Po to atliekamas nusilenkimas. Toks ženklas simbolizavo nuolankumą kinų dinastijai Ming (kin. 明朝  Ming Chao 1368 – 1644), priešpastatant ją mandžūrų dinastijos Cing (kin.: Qing 清朝, 1644 – 1912) valdovams. Hieroglifas Ming (kin.:明) – „šviesus“ – susideda iš dviejų grafemų: saulė (kin.: Ri日) ir mėnulis (kin.: Yue 月), o delnas ir kumštis sujungti kartu ir simbolizavo šių dviejų pradų vienybę viename hieroglife (t.y. Ming dinastijos pavadinime). „Nuversti Cing, atstatyti Ming“ (kin.: Fan Qing Fu Ming 反清复明) – tokia žodinė šio gesto išraiška. Daugelį tokio pasisvekinimo tipų galima sutikti ir šiandien – jie atliekami prieš kovos menų judesių kompleksų (kin.: Tao Lu 套路) pradžią kaip pasveikinimas, tačiau daugelis praktikuojančiųjų UŠU, be abejo, jau senai pamiršo jų pradinę reikšmę ir šiandien šį pasveikinimą suvokia visiškai kitaip.

Varžybų protokolas:

Po komandos „ruoštis“ dalyvis laukia prie „starto linijos“ kol bus pakviestas. Paskelbus dalyvio vardą, dalyvis pasveikina teisėjus tradiciniu pasveikinimu Bao Quan Li 抱拳礼. Baigęs pasirodymą dalyvis atlieka gestą Bao Quan Li, grįžta prie pradinės linijos ir laukia įvertinimo. Paskelbus įvertinimą dalyvis dar kartą atlieka Bao Quan Li.

Kinų kovos menai – harmoninga gilaus dvasingumo ir fizinio žmogaus tobulumo sintezė. Nė vienoje kitoje kultūroje neaptiksime tokios kovos meno ir išmintingo įsigilinimo į savo sielos paslaptis darnos. Būtent dėl to nuo seniausių laikų UŠU kovotojai Kinijoje buvo laikomi sektinu pavyzdžiu. Ne veltui kovos meno meistrus lygindavo su veidrodžiu: praeivis žvelgdamas į jį mato tik savo atvaizdą, o paties veidrodžio nepastebi. Tuo pat metu veidrodis objektyviai atspindi viską, kas vyksta aplinkui, nesikeisdamas, amžinai išlikdamas pačiu savimi. Dėl šios priežasties daugelio geriausių Ušu meistrų vardų mes niekuomet ir nesužinosime.

Dauguma rytų bei vakarų tyrinėtojų kinų kovos menų istoriją įprastai pradeda pasakoti nuo paleolito laikų. Neginčytina, kad jau tuo metu dabartinės Kinijos teritorijoje gyvenusiems pirmykščiams žmonėms tekdavo kovoti ne tik su laukiniais žvėrimis bet ir vieniems su kitais, tačiau tikrosios Ušu užuomazgos gimė gerokai vėliau. Ušu kildinimas iš priešistorinių laikų toli gražu neatitinka tikrovės. Ankstyvųjų medžiotojų gebėjimai neturi nieko bendro su tuo UŠU, kurį mes žinome šiandien, kuriame harmoningai dera ne tik koviniai, bet ir daugelis kitų aspektų: ritualinių, sveikatingumo, psichoreguliacinių, mistinių ir t.t.

Iš pradžių sąvoka Ušu apibrėžė tik karinį parengimą. Anuomet dominavo ginklo valdymo menas, o kovos būdai be ginklo Ciuan Fa (kin.: Quan Fa 拳法) arba kitaip kovos tuščiomis rankomis menas Ciuan Šu (kin.: Quan Shu  拳術) buvo pagalbiniai.

Pagrindiniai ginklų tipai, naudojami Ušu iki pat mūsų dienų, susiformavo dar XIV – XI a. pr. Kr. – tai alebardos, kardai ir ietys, tridančiai ir durklai. Džou dinastijos (kin.: Zhou Chao 周朝, XI – III a. pr. Kr.) valdymo metu pagrindine smogiamąja jėga tapo karo vežimai, todėl itin paplito ginklai ilgu kotu. Patogiausia tam tikslui buvo alebarda Ge (kin.: Ge 戈 ) – ieties ir kablio sintezė ilgu mediniu kotu. Ge – sudarė durkliška, paprastai dviašmenė geležtė, įtvirtinta statmenai kotui. Ge geležtės išilgai vidurio linijos iš abiejų pusių turėjo stangrinančias briaunas. Šis ginklas efektyviai tarnavo ilgus šimtmečius. Ilgainiui jo valdymo būdai tapo itin rafinuoti: ginklą imta sukti, smūgiuoti ne tik antgaliu bet ir kitu medinio koto galu, smūgiuoti šuolyje ir pan. Buvo sukurti vadinamieji ietiniai Ge variantai – Ge hibridai su ietimis: ties ieties galu buvo įtvirtinama Ge geležtė. Atakuojant buvo duriama, o grįžtamuoju judesiu Ge geležtė galėdavo perrėžti kaklą. Šis ginklas laikytas itin efektyviu, jam buvo suteikiama ir antgamtinių galių. Šiandien archeologai randa Ge su nefrito geležtėmis, šie ginklai nebuvo koviniai, nors jų sandara tiksliai imitavo originalus. Nefritiniai Ge paprastai aptinkami aristokratų kapuose, dažnai – karstuose. Spėjama, kad nefritiniai Ge buvo naudojami kaip apeiginiai ar ritualiniai ginklai, galbūt kaip valdžios simbolis. Kartais nefritiniai Ge randami po karstais esančioje duobėse kartu su auka, kuri turėjo saugoti mirusįjį dvasių pasaulyje.

Vėliau Ge valdymo būdai buvo įtraukti ir į Šaolino vienuolių kovinį parengimą. Beje, Ge tam tikrame kiniškų ginklų raidos etape buvo laikytas apskritai visų kovos menų simboliu: hieroglifas U (kovinis) žodyje Ušu (kovos menas) susideda iš dviejų grafemų: Dži (sustabdyti) ir Ge, todėl spėjama, kad pirminis sąvokos Ušu traktavimas galėjo būti „mokėjimas sustabdyti puolimą Ge. Vėliau būtent iš šio ginklo išsivystė daugelis kitų ginklų rūšių.

Karininkų luome gimė gausybė įvairiausių ginklų modifikacijų, o kovos būdus be ginklo gilioje senovėje dažniausiai praktikavo mažiau pasiturintys Kinijos gyventojai, t.y. tie, kurie neturėjo teisės nešiotis ginklą ar neturėjo lėšų jo įsigyti. Sunku nubrėžti ribą, kada kovos būdai be ginklo iš paprasčiausiu muštynių virto kovos menais. Tačiau daugelis tyrinėtojų sutaria, kad tai įvyko būtent Džou epochoje. Ankstyviausiame kinų poezijos rinkinyje „Dainų knygoje“ (kin.: Shi Jing 詩經) užsimenama, kad save gerbiantis valdininkas būtinai turi būti įvaldęs kovos meną be ginklo. Todėl galima tvirtinti, kad būtent šioje epochoje kovos menai nustojo būti vien tik liaudiškas reiškinys, neatsitiktinai būtent tuomet atsirado terminas „Drąsa kovojant be ginklo“ (kin.: Quan Yong), apibrėžęs kovos sistemas be ginklo, taikytas kariams bei valdovo apsupties žmonėms parengti.

Anuomet pradėję formuotis kovos menų kompleksai Tao Lu (kin.: Tao Lu 套路) buvo glaudžiai susiję su kariniais ritualiniais šokiais. Gimę iš šokio kovos būdai įgavo sakrališkumo atspalvį: žmogus susitapatindamas su dievybe, įgaudavo gebėjimą sutvarkyti gamtinį chaosą ir taip tapti taikos šaukliu. Terminus „šokis“ ir „kova“ vienijo ir toks pats šių žodžių skambesys – U. Palaipsniui susiformavo ypatinga šokių rūšis – U U (šokis – kova) (kin.: Wu Wu 武舞), jo atlikimas buvo išskiriamas į dvi dalis – judesiai rankomis ir kojomis.

XI – IX a. pr. Kr. didžiausiu kariniu šokiu tapo „Didysis mūšis“. Jį atliko ne tik kariai, nes šokis reikalavo ypatingo kovos meno žinojimo: į šokį buvo įtraukti sudėtingi koviniai veiksmai: tridančio sukimas, įvairūs sudėtingi žingsniai ir šuoliai. Patys kariai šiame šokyje, visų pirma, matė mokomąjį kovinį kompleksą, savotišką Tao Lu (kovinių veiksmų kompleksą).

Taigi ankstyvajame Ušu formavimosi etape vyko sudėtinga karo meno ir šokio, fizinės kultūros ir ritualinio veiksmo sintezė, o kovos menas be ginklo dar neįgavo to svarumo kovos menų sistemoje, kuris laukė jo ateityje.

Cinų (kin.: Qin Chao 秦朝, 221 – 207 pr. Kr. ) ir Hanų (kin.: Han Chao 漢朝, 207 pr. Kr. – 220 m.) dinastijų valdymo laikais gimė visiškai nauji kovos būdai be ginklo. Visų pirma, tai dvejos imtynės – Dziue Li (kin.: Jue Li 角力) ir Dziue Di (kin.: Jue Di 角抵). Sąvoka Dziue Li („galynėtis“) apėmė visą kovos be ginklo įvairovę, ginklo valdymo būdus ir jėgos varžybas. Šiuo terminu galėjo būti apibūdinama ir laisva kova be jokių taisyklių ar konkreti valdovo rūmuose rengtų varžybų rūšis, kurių metu buvo rengiami įvairiausi turnyrai.

Imperatoriaus Cin Ši Huang Di (kin.: Qin Shi Huang Di 秦始皇帝,259 – 210 pr. Kr.) valdymo metu Dziue Li tapo privaloma karių paruošimo dalimi. Kiekvienas karys turėjo įvaldyti kovos būdus be ginklo kaip priedą prie fechtavimo, kovos sėdint raitam ant žirgo ir žygiuojant pėstininkų  būryje. Geriausiems Dziue Li kovotojams imperatorius suteikdavo aukštus valstybinius postus.

Iš ritualinių šokių išaugo ir dar vienos imtynės – Dziue Di. Pažodžiui išvertus šis terminas reiškia „susidurti ragais“ – kovotojai susirišdavo plaukus į kasas, primenančias ragus, tai buvo senovinio su magija susijusio ritualo atgarsiai: kadaise karinių šokių dalyviai užsimaudavo kaukes arba šalmus su ant jų pritvirtintais ragais ir puldavo vienas kitą. Skirtingai nuo „Dziue Li“ praktikuojantieji naująjį Dziue Di kovodavo tik tuščiomis rankomis, be to, nebuvo leidžiama smūgiuoti priešininkui.

Iki II a. pr. Kr. iš Dziue Li gimė imtynės Šou Bo (kin.: Shou Bo 手搏), jose buvo įtraukti metimai, sugriebimai, užlaužimai ir smūgiai. Šou Bo jau beveik visiškai atitrūko nuo ritualinių švenčių ir tapo pragmatiškomis kovinėmis varžybomis, kurių metu kovotojai nebebuvo apriboti judesiais – nebuvo nustatyta aikštelės dydžio.

Hanų imperatoriaus U Di (kin.: Han Wu Di 漢武帝, 156–87 pr. Kr.) valdymo metu sąvoka Dziue Di tapo bendrine visiems kovos menams – ji apėmė Dziue Li, Šou Bo ir Šuai Dziao (kin.: Shuai Jiao 摔跤). Dziue Li tuo metu buvo visiška Šou Bo priešingybe, tai buvo visiškai ritualinė kova, išoriškai daugiau primenanti spektaklį, kurio pagrindu išliko karinis šokis U U. Šuai Dziao, kaip ir Šou Bo, buvo įprastos imtynės, kuriose buvo leidžiami sugriebimo veiksmai, buvo galima parversti priešininką ant žemės, leidžiami metimai per dubenį, nugarą ir pan. Daugelis Šuai Dziao veiksmų buvo sudaryti remiantis priešingų jėgų veikimo teorija. Nuolatinių ilgalaikių varžybų taisyklių ar sąlygų nebuvo ir nugalėtoju buvo skelbiamas tas, kuris pastatydavo priešininką į padėtį be išeities, prispaudęs jį prie žemės ar atlikęs skausmingą veiksmą.

Dziue Di daugiausia rėmėsi metimų technika. Vėliau šis kovos būdas transformavosi ir virto Siang Pu (kin.: Xiang Pu 相撲) („abipusis susidūrimas“), kuris vėliau patekęs į Japoniją virto tuo ką mes šiandien žinome kaip Su Mo (jap.: Su Mo 相撲). Siang Pu taip pat didžia dalimi buvo ritualinio pobūdžio veiksmas. Tai buvo ne tik dviejų kovotojų kova, bet ir ištisas teatralizuotas veiksmas. Sung dinastijos (kin.: Song Chao 宋朝, 960 – 1279) valdymo metu iš 120 galiūnų buvo formuojami “Siang Pu pulkai“. Vėliau iš jų tarpo buvo renkami vadovai, instruktoriai ir kiti kariuomenei reikalingi žmonės. Buvo išskirtos trys meistriškumo kategorijos – aukščiausia, vidutinė ir žemiausia. Be ritualinių mūšių imperatoriaus rūmuose tris kart per metus buvo rengiami kariniai egzaminai. Tačiau pastaruosiuose vis labiau ir labiau ryškėjo ritualinis pobūdis, o liaudies rengiamose kasmetinėse Siang Pu varžybose formavosi būsimų realių kovų užuomazgos, vizualiai ne tokių gražių ir suritualintų, tačiau jau įgavusių itin didelę praktinę vertę.

Siang Pu kovą sudarydavo trys raundai. Taisyklės draudė sugriebti priešininką už drabužių, tačiau smūgiuojant buvo leidžiama sugriebti jo ranką, atlikti metimus, atlikti akcentuojančius smūgius rankomis ir kojomis. Taisyklės leido atlikti smaugimo veiksmus, spausti skausmingus kūno taškus, atlikti sąnario užlaužimą. Nesunku pastebėti, kad daugelis šių veiksmų įeina į daugybę šiandienių Ušu stilių. Būtent Siang Pu glūdi visų jų šaknys.

Iš daugelio Siang Pu skirtumų nuo jo pirmtako Dziue Di išsiskyrė du pagrindiniai: pirmas  – atsirado taisyklės ir tam tikras veiksmų arsenalas, nubrėžęs ribą tarp kovos meno ir ritualinių kovų ir antras – varžybų reginys tapo svarbesnis nei ritualinės reikšmės.

Jau pirmais Han epochos dešimtmečiais kovos menai buvo žinomi pačių skirtingiausių kinų visuomenės sluoksnių atstovams. Neturtingiems jie padėdavo apsiginti gyvybę ir turtą, daosistų vienuoliams nurodė kelią į ilgaamžiškumą ir nemirtingumą, valdininkams padėdavo įgauti didžiosios išminties. Kovos menas kinų visuomenės gelmėse susiformavo kaip savotiškas lydinys su neatsiejamais jo komponentais – tradicinės filosofijos postulatais, senomis maginėmis praktikomis ir gydymo sistemomis. III a. pr. Kr. pabaigoje atsirado porinis kovos meno veiksmų kompleksas, vadinamasis U I (kin.: Wu Yi 武绎) („kariniai gebėjimai“). Tarp imperatoriaus aplinkos žmonių U I dažniausiai susidėjo iš ginklo valdymo meno, o kovos būdai be jo užėmė visiškai nereikšmingą vietą. Tuo tarpu tarp paprastų žmonių priešingai: kaimuose dažniausiai buvo praktikuojamas kovos menas be ginklo, vėliau – sujungus juos su Dziue Di, Šou Bo ir Šuai Dziao veiksmais. Būtent šie principai ir tapo pagrindu vėliau susiformavusiam Ciuan Šu (kin.: Quan Shu 拳術).

Han epochoje tarp visų tradicinių kinų ginklų rūšių ypatingas vaidmuo buvo suteiktas kardui. Tiesus kardas Dzien (kin. Jian 劍) buvo vadinamas „visų ginklų imperatoriumi“, „trumpųjų ginklų globėju“. Kardas sietas su imperatoriškosios valdžios simboliais. – nė vienas Han imperatorius nepasirodydavo pavaldiniams be prisegto prie diržo kardo, tai pabrėždavo karingumą ir dangišką valdovo kilmę. Kinų tradicijoje ginklas buvo laikomas gyvu organizmu, kardas buvo gyvas rankos tęsinys, o visas pasaulis buvo suvokiamas kaip vieninga visuma, kuriame nėra ribų tarp žmogaus ir kardo, kurį jis laiko rankoje.

Gerokai pigesnis ir praktiškesnis, tačiau tuo pat metu ir sunkesnis, buvo vienašmenis, išlenktas kardas Dao (kin.: Dao 刀). Su juo kovoje galima buvo net perkirsti priešo šarvus. Vėliau buvo sukurtas šio kardo patobulinimas – alebarda Guan Dao (kin. : Guan Dao 關刀) – ant ilgo medinio koto pritvirtintas kardas Dao. Šis ginklas buvo universalus, nes jį galima buvo naudoti kaip „artimoje“, taip ir „tolimoje“ kovoje. Todėl alebarda buvo praminta „šimto ginklų rūšių valdove“.

III a. plinta terminas Ušu, iš pradžių jis buvo naudotas kaip U I sinonimas. Tačiau sąvoką Šu (menas) jam suteikė naują atspalvį, nurodė, jog tai ritualinis, mistinis, sakralinis veiksmas. Tai rodo, kad kovos menas tapo būdu kuriant harmoningą pasaulį, kuriame dera išorinė kovinių formų įvairovė ir turtingas vidinis filosofinis – mistinis turinys.

Trijų karalysčių laikotarpyje (kin.: San Guo Shi Dai 三國時代, 220-280) kinų karinė mintis pasiekė bene aukščiausią viršūnę. Šiuolaikiniai kinų tyrinėtojai teigia, kad profesionalių kovos įgūdžių mokymas tuo metu buvo jau nebeatsiejamas nuo fizinio pasirengimo“: per treniruotes įgyjama jėga, vikrumas, šoklumas, ugdomas visas kūnas tam, kad įvaldyti kovos meną bei ginklus. Praktikuojant šioms fizinėms ypatybėms būtina skirti vienodą dėmesį“. Drąsa buvo ugdoma nuo vaikystės, kartu įdiegiant savikontrolės ir stropumo savybes, orientuojant mokymą į „išminties viršūnes“. Šiame laikotarpyje susiformavo vadinamosios penkios privalomos karinės disciplinos – šaudymas iš lanko, fechtavimas, ieties valdymas, šaudymas iš arbaleto ir šarvų apsirengimas. To meto egzaminatriams skirtame vadove rašoma, kad kariniuose mokymuose ypatingą dėmesį būtina skirti: pirma – drąsai, antra – profesionaliems įgūdžiams, trečia – poziciniam karui (strategijai), ketvirta  – orientacijai ir penkta – laiko suvokimui.

Ilgainiui kinų karvedžiai atkreipė dėmesį į daosistų kvėpavimo gimnastikos bei psichotechnikos „Dao In“ (kin.: Dao Yin 導引) ir „senųjų raštų“ perteikiamus principus ir bando įtraukti į karinius mokymus „garsų tarimo metodus“. Buvo net parašytas ištisas traktatas pavadintas „Garsų nustatymo knyga“, sudarytas iš 464 alegorijų. Karininkų luomui jis pasirodė bevertis, tačiau  veikalas atrado savo vietą vienuolynuose, kur buvo tęsiamas ir suformavo būdą suteikti kariui „paaštrintą“ ritmo suvokimo jausmą. Būtent ritmas praeityje buvo viena esminių karo meno sąvokų.

VI – XI a. vyksta kovos menų praktikos pobūdžio kitimas. Kovos meno meistriškumo lygis liaudyje vejasi kariuomenės pasiruošimą. Kovos menas ir kovos menų veiksmų kompleksai buvo demonstruojami per liaudies šventes, buvo stengiamasi pademonstruoti savo gebėjimus varžantis su oficialiuoju karo menu. Šventės, kurių metu buvo rengiamos Šou Bo ir Siang Pu varžybos, pasiekė tokius užmojus, kad ne kartą buvo uždraustos vietos valdžios, kuri baiminosi liaudies neramumų. Pagrindinė visų draudimų priežastis buvo ginklo valdymo demonstravimas, tuo pat metu praktikuoti kovos meno be ginklo ar atlikti ritualinės pakraipos kovinių veiksmų nebuvo draudžiama.

Turnyrai tarp paprastų žmonių buvo rengiami ne tik oficialiomis progomis, bet ir per šventes, skirtas kokioms nors vietinėms dvasioms. Varžybų dalyvių meistriškumas išaugo tiek, kad norit nugalėti jau nebeužteko vien tik pasikliauti didele fizine jėga – tapo aktualu įvaldyti tam tikrą techninį arsenalą ir likus keletui savaičių iki turnyro sustiprintai treniruotis. Varžybos tęsdavosi keletą dienų, o kartais ir ištisą mėnesį. Nuo Sung dinastijos valdymo pradžios, buvo pradėtos rengti kovos ant pakilos – Lei Tai (kin.: Lei Tai 擂臺) (pažodžiui: „mušti būgną“). Du kovotojai užlipdavo ant aukštos pakilos ir kaudavosi be jokių apribojimų – tai jau buvo realios kovos, o ne teatralizuotas renginys. Būtent tokias kovas įtraukė į karinę praktiką pirmasis Sungų dinastijos imperatorius, aistringas kovos meno mėgėjas Džao Kuan Yin (kin.: Zhao Kuang Yin 趙匡胤, 927 – 976). Lei Tai kovos buvo rengiamos su visa kovine ekipiruote ir ginklais.

Mėnesį trunkančių UŠU varžybų tradicija numatė, kad visą varžybų laiką (trisdešimt ar daugiau dienų) bet kuris kovotojas turi teisę užlipti ant pakylos ir iškviesti į kovą pretendentą dėl pajėgiausio kovotojo titulo. Jei niekas neišdrįsdavo mesti iššūkio, tai toks pretendentas buvo paskelbiamas „nenugalimu kariu“.

Daugybė liaudyje gyvenančių kovos menų meistrų valdininkams pasiūlė organizuoti jų specialius būrius – taip susiformavo vadinamieji apskričių pulkai. Ušu praktika šiuose būriuose, kuriuose buvo praktikuojama kovos meno be ginklo veiksmai, ginklo valdymas, buvo kontroliuojama vietos administracijos.

Paraleliai su oficialiais būriais pradėjo formuotis ir visiškai liaudiškos Ušu bendrijos. Jose buvo praktikuojami ir kovos menai, ir šaudymas iš lanko, ir fechtavimas ietimis bei kardais, ir ritualiniai koviniai šokiai. Tokios bendrijos atlikdavo net keletą funkcijų: organizavo kaimų gynybą nuo plėšikų antpuolių, buvo tarpusavio pagalbos bendruomenėmis, sektomis, praktikavusiomis maginius ritualus. Nepaisant valdžios persekiojimo, tokios UŠU bendrijos palaipsniui virto puikiai paruoštų karių būriais. Tačiau skirtingai nuo valstybinės kariuomenės, jų treniruotės buvo susijusios su liaudiškomis šventėmis ir ritualais.  Iki XIII a. šios bendrijos palaipsniui tapo uždaros ir virto „kovos menų kiemais“ (kin.: Wu Shu Guan 武术館), kurių pagrindu ir ėmė formuotis klasikinės uždaros Ušu mokyklos – „Vartai“ (kin.: Men  門).

Užvažiuojamųjų nakvynės namų kiemai tapo liaudiškojo UŠU centrais. Juose buvo sukonstruojamos specialios aikštelės arba pakilos skirtos Ušu demonstracijai, ant kurių pro šalį keliaujantys kovos meno žinovai galėjo pademonstruoti savo meną ir pasivaržyti su vietiniais žinovais. Ant tokių aikštelių dažniausiai buvo rengiamos kovos tuščiomis rankomis arba lazdomis. Įprastai buvo demonstruojami ir koviniai šokiai su kardais. Taip pradėjo formuoti miestietiškoji UŠU tradicija. XIV-XV a. tokių kiemų varžybos išaugo į dar grandiozinį liaudišką ritualą – „kovos menų žinovų susirinkimus“.

Mongolų dinastijos Juan (kin.: Yuan Chao 元朝, 1279 – 1368) valdymo metu pradėjo formuotis pirmosios UŠU mokyklos. Tuomet dar nebuvo galutinai susiformavusių Ušu stilių, nebuvo aiškios ribos tarp skirtingų kovos menus praktikuojančių grupių pagal požymį saviidentifikacijos su vienais ar kitais „pirmaisiais patriarchais“, tačiau jau buvo susisteminti kovos veiksmai ir pradėjo ryškėti jų kontaktas su pagrindinėmis religinėmis – filosofinėmis sistemomis. Prasidėjo kovos menų struktūrizavimo procesas.

Būtent tokiose mokyklose prasidėjo ankstyvųjų Ušu mokyklų formavimasis. Stilius – tai, visų pirma konkrečių techninių įgūdžių rinkinys, suvienytų treniruočių metodais ir perdavimo būdais. Jis remiasi daugybe bazinių principų, kurie yra vidinė visos technikos ašis. Kiekvienas stilius turi kanoninį veiksmų ir kovinių veiksmų kompleksų (Ta Lu) rinkinį, tačiau stiliaus formavimasis labai ilgas procesas, kad susiformuotų kanonas turi prabėgti daug laiko. XII – XIV a. kai kuriose Ušu mokyklose jau egzistavo susisteminti kovinių veiksmų rinkiniai, poriniai kompleksai (kin.: Dui Lian 对练), ginklo valdymo (kin.: Qi Xie 器械) treniruočių metodikos – ieties, kardo, lazdos, kablių, pjautuvų, tridančių, peilių ir t.t.. Tačiau kanonai dar nebuvo užfiksuoti rašytine forma. Toks traktatas dėstydavo ne tiek techninius veiskmus, kiek mokyklos mokymo pagrindus, jos filosofinius ir moralinius principus.

Juanų dinastijos valdymo laikais atsirado nauja ginklu rūšis – kūjis (kin.: Chui 锤) – tai buvo apvalus metalinis svarmuo, pririštas prie trumpo ar ilgo koto. Trumpas kotas dažnai buvo papildomas virve ar grandine. Pasitelkus tokį ginklą buvo galima kovoti prieš raitą kariauną ar prieš keletą ginkluotų vyrų, puolančių vienu metu. Kūjo modifikacija su metaliniu ietigalio pavidalo antgaliu, pririštu prie virvės buvo pavadinta Liu Sing Čui (kin.: Liu Xing Chui 流星锤) (kūjis – meteoritas) ir buvo labai paplitęs tarp vienuolių, ypač Šaolino vienuolyne (kin.: Shao Lin Si 少林寺) nuo XIV a.

Vietinės teisėsaugos ir gynybos dalinių – „karinių padalinių sistemos“ (kin.: Fu Bing Zhi 府兵制) klestėjimo metu Tang dinastijos (kin.: Tang Chao 唐朝, 618 – 907) laikotarpiu, pradeda populiarėti budistų vienuolynai, kuriuose kinų švietmo ir ugdymo sistema išgivena eilinį renesansą. Vienuolynuose buvo dėstoma filosofija, tęstinio mokymo teorija,  psichinio atspindžio teorija, medicina, darbinis auklėjimas, karo menas ir kovos be ginklo būdai.

XIII – ХIV a. prasidėjo vienos įtakingiausių UŠU mokyklų – Šaolin Ciuan (kin.: Shao Lin Quan 少林拳) formavimasis. Nors kiniškai tradicijai būdingas ne tik kovos meno, bet ir visos istorijos „pagilinimas“, priskiria jo autorystę indų misionieriui pirmajam Čan budizmo (kin.: Chan 禪) patriarchui Bodhidharmai (kin.: Pu Ti Da Mo 菩提達摩), pagal legendą atvykusiam į Kiniją VI a. Tačiau remiantis istoriniais šaltiniais nėra nė mažiausio preteksto teigti, kad indų misionierius praktikavo kovos menus ir kad galėjo nors kažkiek įtakoti Šaolino Ušu mokyklą, kuri visgi susiformavo ne VI a., o gerokai vėliau. Šiuolaikinių kinų istorikų tyrinėjimai patvirtino šią versiją.

Legenda apie tai, kad Bodhidharma praktikavo kovos menus galutinai susiformavo tik XVII – XVIII a., kuomet, beje, iš tikrųjų ir baigėsi kinų kovos menų kaip socialinio – kultūrinio fenomeno formavimasis su sudėtinga filosofine baze ir išvystyta mitologija. Dauguma UŠU stilių buvo sukurti liaudiškosios tradicijos rėmuose, kurios saviraiškos forma tapo sektantiški slaptų bendrijų tipo junginiai. Bodhidharma – paprastas ir kartu paslaptingas, tuo pat metu nesusijęs su jokia nacionaline kinų tradicija, anuomet tapo idealia įkūrėjo, pirmojo patriarcho bei vidinės tradicijos nešiotojo figūra.

XVII a. Kinijos imperijos sostą užgrobė mandžiūrai ir įkūrė paskutiniąją Kinijos valdovų dinastiją – Cing (kin.: Qing Chao 清朝, 1644 – 1912). Jos valdymo metu visoje Kinijoje augo ir plėtėsi pasipriešinimo judėjimai, didžiausios organizacijos anuomet buvo žymiosios „Triados“ (kin.: San He Hui 三合會), „Hung brolija“ (kin.: Hong Men 洪門) ir „Dangaus ir žemės sąjunga“ (kin.: Tian Di Hui 天地會). Kaimuose ir miestuose slaptų organizacijų, daosistų ir budistų sektų nariai degino smilkalus ant altorių, aukodami aukas jūdėjimo pradininkams, kuriais tradiciškai buvo laikomi legendinio Pietų Šaolino vienuolyno (kin.: Nan Shao Lin Si 南少林寺) vienuoliai.

Po XIX a. viduryje vykusio Taipingų (kin.: Tai Ping 太平) sukilimo bei jų „Dangiškosios didžiosios ramybės valstybės“ (kin.: Tai Ping Tian Guo 太平天國) žlugimo,  dar besigydydami žaizdas daugybės slaptų organizacijų nariai remdamiesi „Triados“ idėjomis kūrė naują judėjimą. Taip gimė grandiozinis „Kumščio vardan taikos ir teisingumo“ (kin.: Yi He Tuan Yun Dong 義和團運動) sukilimas (1898 – 1901), vakaruose pramintas  „Boksininkų sukilimu“. Sukilime dalyvavo daugybė to meto Ušu mokyklų. Įdomu tai, kad Taipingų sukilimo dalyviai simpatizavo krikščionybei, o „Boksininkai“ „Dangiškojo valdovo mokymą“ suvokė kaip vakarietišką barbarišką ideologiją, kurią reikia išguiti iš Kinijos ir negailestingai puldinėjo bei degino krikščionių bažnyčias.

„Ihetuanai“ iš pradžių iškėlė tikslą išvyti iš Kinijos „Užjūrio barbarus“ ir vardan šio tikslo trumpam net buvo sudarę paliaubas su mandžiūrų valdžia. Tuo metu dėl įtakos ir įsigalėjimo Kinijoje varžėsi didžiosios Europos valstybės – vadinamosios „Aštuonios jėgos“ (kin.: Ba Guo Lian Jun 八国联军).

Ihetuanų būriams vadovavo Ušu mokyklų vadovai. Didžiųjų būrių vadovai buvo vadinami Didžiaisiais mokytojais (kin.: Da Shi Fu 大師父 arba Lao Shi Fu 老師父), kitaip dar vadinti Didžiaisiais drakonais (kin.: Da Long 大龍). Mažesnės grupės bei sekcijos buvo pavaldžios pirmojo, antrojo ir trečiojo rango mokytojams. Pastarųjų vaidmuo priklausė nuo šventumo laipsnio, kuris buvo vertinamas pagal „Ci apsivalymo sėkmę“ (kin.: Qi 氣), kovinių veiksmų įvaldymą, sektos užkeikimų ir apeigų išmanymą. Karinė ir psichologinė Ihetuanų parengtis buvo apskaičiuota tam tikram laikui, tai, matyt, buvo susiję su masinio mokymo būtinybe. Pavyzdžiui, tam, kad pasiektų pirmą laiptelį prireikdavo 100 dienų, kitam laipteliui – jau 400 ir t.t. Eiliniams kariams užteko pirmojo laiptelio, t.y. pradinio mokymo kurso.

Ihetuanų judėjimas virto realia grėsme užsienio šalių privilegijoms Kinijoje, todėl buvo suburtos jungtinės Anglijos, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos, JAV, Italijos, Japonijos ir Austrijos – Vengrijos pajėgos, kurios sutriuškino kinų „Boksininkus“. Imperatorienė Ci Si (kin.: Ci Xi 慈禧, 1835 – 1908) iš pradžių palaikiusi Ihetuanus vėliau juos išdavė ir sudarė sąjungą su „Aštuoniomis jėgomis“. Per sukilimą žuvo daugybė garsiausių Kinijos kovo menų meistrų.

Vos po dešimties metų, 1911 m. per „Sin Hai revoliuciją“ (Kin.: Xin Hai Ge Ming 辛亥革命) buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinysis mandžiūrų dinastijos valdovas Pu I (Pu Yi 溥儀, 1906 – 1967). Tačiau nacionalinę nepriklausomybę Kinija išsikovojo tik prabėgus pusei amžiaus nuo Ihetuanų sukilimo, kuomet, pasibaigus pilietiniam karui, 1949 m. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika.

Laikotarpis tarp Cingų imperijos žlugimo ir KLR įkūrimo kovos menai tapo prieinamesni visiems Kinijos gyventojų sluoksniams, atvėrė vartus ir ėmė mokyti daugybė iki tol uždarų Ušu mokyklų.

1909 m. Šanchajuje Mi Dzung Ciuan (kin.: Mi Zong Quan 迷蹤拳) (pažodžiui: „Pamesto pėdsako kumštis“) meistras Huo Juan Dzia (kin.: Huo Yuan Jia 霍元甲, 1868 – 1910), pramintas „Geltonveidžiu tigru“, sukūrė organizaciją, kurią po kelių pervadinimų imta vadinti  Dzing U (kin.: Jing Wu Ti Yu Hui 精武體育會). Tai buvo savotiška kovos menų akademija. Jau pats jos pavadinimas – Dzin U  („Dzin“ – „esmė, kvintesencija“; „U“ – „kovinis“) – demonstravo, kad joje dėstomi būtent tikrieji kovos menai, o ne modernūs surogatai. Dėstyti buvo pakviesti žymūs to meto tradicinių Ušu mokyklų meistrai. Ilgainiui ši organizacija įkūrė dešimtis savo filialų ne tik Kinijoje, bet ir už jos ribų.

Naujosios Kinijos Respublikos valdžia suteikė didelę paramą Ušu  populiarinimui. Pirmasis Kinijos prezidentas Sun Jatsenas (kin.: Sun Yi Xian 孫逸仙) pats buvo slaptos draugijos narys ir praktikavo UŠU stilių Tai Dzi Ciuan (kin.: Tai Ji Quan 太極拳). Jo pasekėjas Čen Kaiši (kin.:  Jiang Jie Shi 蔣中正) taip pat nebuvo abejingas kovos menams.

Tuo metu tradiciniai kovos menai tapo nacionaliniu pasididžiavimu bei įrankiu kurti stiprią tautą. Pirmą kartą buvo publikuota tokia daugybė mokomosios literatūros (kin.: Quan Pu 拳谱), buvo sukurta daugybė nacionalinių Ušu komandų, dalis jų rengė pasirodymus ne tik Kinijoje bet ir už jos ribų. Buvo įkurta žymioji Centrinė Guo Šu akademija (kin.: Zhong Yang Guo Shu Guan 中央國術館). Šiuo laikotarpiu bendriniu pavadinimu visiems kinų kovos menams tapo Guo Šu (kin.: Guo Shu 國術) (pažodžiui: Valstybinis menas arba Tautos menas). 1936 m. kinai surengė Ušu demonstraciją Berlyno 11 – ose Olimpinėse žaidynėse.

„Didžiosios proletariato Kultūrinės revoliucijos metais“ (1969–1976) kaip ir daugybė kitų tradicinio kinų gyvenimo aspektų UŠU praktika buvo paskelbta atgyvena ir uždrausta. 1958 m. buvo įkurta „Visos Kinijos Ušu asociacija“, kuri iniciavo Ušu reformą. Siekta atsisakyti visų kovinių ir ezoterinių kinų kovos menų aspektų ir suardyti tarp šeimyninių klanų bei religinių bendruomenių  tradiciškai susiklosčiusią perdavimo liniją ir visas jų sudedamąsias, standartizuoti Ušu  ir sukurti naują sporto šaką. Ušu meistrai buvo kviečiami išeiti iš pogrindžio, populiarus argumentas buvo tas, kad „visi motyvai slaptai veiklai liko praeityje: mandžiūrų valdžia nuversta, japonai išvyti, šalis suvienyta“.

Pagal senųjų kovinių Ušu judesių kompleksus (taolu) buvo sukurti naujieji. Taip, pavyzdžiui, gimė šiandien itin populiarus, didžia dalimi Jang šeimos Tai Dzi Ciuan (kin.: Yang Tai Ji Quan 楊太極拳) Ušu stiliaus pagrindu, sukompiliuotas modernus Tai Dzi Ciuan. Iš „Ča Quan“ (kin.: Cha Quan 查拳), „Hua Ciuan“ (kin.: Hua Quan (華拳), „Hung Ciuan“ (kin.: Hong Quan 洪拳) ir Šaolin Ciuan buvo sukompiliuotas modernus „Čang Ciuan“ (kin.: Chang quan 長拳) (pažodžiui: „Ilgasis kumštis“. Iš atskirų pietų Kinijoje paplitusių Ušu stilių: „Hung Dzia Ciuan“ (kin.: Hong Jia Quan 洪家拳) ir „Cai Li Fo Ciuan“ (kin.: Cai Li Fo Quan 蔡李佛拳) judesių sukurtas modernus „Nan Ciuan“ (kin.: Nan Quan 南拳) (pažodžiui: „Pietų kumštis“). Moderniame Ušu vertinamas judesio tikslumas, gracija, gebėjimas „įtilpti“ į tam tikrus laiko rėmus,  itin aukšto vertinimo sulaukia be klaidų atliekami akrobatiniai elementai.

Moderniam Ušu buvo visiškai išbraukti koviniai aspektai, todėl teko ieškoti ir šiuolaikinės kovinės formos, paprastai tariant, nebuvo kontaktinių kovų, todėl dar 1920 m. tradicinių Ušu stilių pagrindu buvo pradėta kurti nauja kovinio sporto šaka, pavadinta senoviniu pavadinimu San Da (kin.: San Da 散打) (pažodžiui: „laisva kova“), kurioje dėvimos pirštinės, šalmai ir kitos apsaugos.

Tomas Lapinskas

Straipsnis spausdintas svetainėje shaolin.lt

Tradiciniu kinų kovos menu ušu nūnai domisi ne tik jauni Rytų sporto rūšių gerbėjai, bet ir žmonės, persiritę per keturiasdešimt. Tikima, jog tai veiksminga profilaktika ligų, o jos po keturiasdešimties ima pulti žmogų, jeigu šis nuolat jaudinasi, mažai juda, persivalgo ir t.t. Televizijos laidose dabar dažnai pasakojama, jog ušu, paskelbtas Kinijoje nacionaliniu sportu, mėgstamas ir darbininkų, ir valstiečių, ir intiligentų, ir moksleivių, ir vaikų. Todėl daugelis klaidingai mano, jog kinų ušu tėra paprasčiausi higieninės gimnastikos kompleksai, kiti ušu laiko karatė kinų variantu.

KLR ušu laikomas brangiu kinų liaudies paveldu, pasiekusiu mus iš amžių glūdumos. Su žmona ir sūnumi į Pekiną nuvykę 1988 m. rugpjūčio mėnesį, šiais estetiškais gracingais judesiais ne tik gėrėjomės, bet ir patys jų mokėmės. Mūsų sūnus Janjanas treniravosi ušu Šaonengune – Pekino pionierių rūmuose. Po mėnesio atkaklių treniruočių jis jau dalyvavo Pekino vidurinių mokyklų moksleivių parodomosiose varžybose ir buvo apdovanotas garbės raštu. Stengėmės neatsilikti nuo sūnaus ir mudu su žmona – prieš darbą ligoninėje kasdien 6 val. ryto eidavome treniruotis į taidziciuan mokyklos grupę aikštėle priešais Imperatoriaus rūmų šiaurinius vartus į Gunguną. Džiaugėmės, kad nuo tos aikštės, iki ligoninės, kurioje stažavome, tebuvo 10 minučių kelio. Grupė, prie kurios prisijungėme, buvo labai įvairi ir socialiniu, ir amžiaus atžvilgiu: vertėjai, dėstytojai, studentai, tarnautojai, darbininkai nuo 16 iki 80 metų. Skyrėsi jie ir pasirinktuoju ušu stiliumi. Ypač išsiskyrė jaunų ir pagyvenusių žmonių grupė, pasirinkusi kovos pratimus, kuriuos galima panaudoti gynybai ir varžyboms. Tai taidziciuan mokyklos Čeno stilius. Čia maksimalus atsipalaidavimas derinamas su maksimaliu jėgos sutelkimu. Jų atliekami tao (pratimų kompleksai) su ginklu – plačiu kardu, dviem durklais, kuoka – pasižymėjo gražiais staigiais ir tiksliais judesiais. Didžioji grupės dalis praktikavo taidziciuan Jano stiliaus 24 ir 48 formas – nuo to pradeda visi naujokai ir tie, kuriems labiau patinka ramus, švelnus ir neskubrus judesių tempas.

Dao Shu

Seniai besitreniruojantys darbavosi taidziciuan mokyklos U stiliumi. Jo skiriamoji savybė yra nepaprastai lėti judesiai, iš vieno pratimo į kitą pereinama beveik nepastebimai. Minimaliai nadojant išorinės energijos, pagrindinis darbas vyksta organizmo viduje – intensyvus energijos ci judėjimas kanalais suaktyvėjus abiejų galvos smegenų pusrutulių veiklai: prie išorinės veiklos veigun pridedama vidinė veikla neigun kvėpavimo gimnastikos cigun pavidalu. Be dviejų taidziciuan formų, būtinojoje ryto programoje buvo tao su siauru kardu, vadinamasis taidzidzian, atliekamas lėtai ir tao su Šaolino stiliaus kuoka, atliekamas greitai ir energingai. Labai sklandžiai buvo pereinama nuo ramybės ir atsipalaidavimo į žvalumą, energingumą, nusiteikimą darbui.

Dauguma grupės narių į treniruotes vaikšto dešimtmečius. Manau, jog gera jų sveikata ir išvaizda yra reguliaraus užsiėmimų lankymo išdava. Štai trenerei, kuri moko pratimų su dviem peiliais, 60 metų, nors iš pažiūros ji neatrodo vyresnė kaip 45-erių; liesi ir gysloti 65-70 metų vyrai lengvai darė špagatą čia pat ant asfalto, stulbino tokio amžiaus žmonių lankstumas. Be abejo, negalėjo būti nė minties, kad jie sirgtų osteochondroze, radikulitu, artritu…

Chang Quan

Iš Pekino išvažiavome gruodžio mėnesį, Naujųjų metų išvakarėse. Jau buvo šalta ir 6 val. ryto dar tamsu, tačiau grupės branduolys ateidavo į rytines treniruotes reguliariai ir punktualiai. Šis atkaklumas liudija didelį ušu patrauklumą.

Apsvarsčius šį reiškinį, galima daryti išvadą, kad ušu – tai pirmiausia gyvenimo būdas, gyvenimo ir aktyvaus poilsio būdas. Mes negalėjome nematyti, kaip besitreniruojantieji džiaugdavosi rytiniais susitikimais, kaip jiems buvo malonu pasidalyti naujienomis, jau nekalbant apie malonumą atlikti bendrumo jausmą sukuriančius sudėtingus taidziciuan kompleksus. Žinoma, kasdieninės treniruotės ankstų rytą reikalauja elementarios savidisciplinos ir savikontrolės. Tačiau atpildas didžiulis – sveikata ir aktyvus ilgaamžiškumas. Tad kuo patrauklus šis senovinis menas? Tą padeda suprasti pažintis su jo istorija ir dabartimi.

Ušu pradžią jau galima apčiuopti tais laikais, kai mūsų protėviai, kovodami už būvį, pradėjo gamintis įrankius, ėmėsi vėzdų nuo plėšriųjų žvėrių. Praversdavo tie įnagiai ir gentiniuose tarpusavio vaiduose. Sėkmingiau kariauti buvo galima ne tik tobulinant ginklus, bet ir puoselėjant jų valdymo meną taikos atokvėpiais. Vėliau psichinės veiklos kultūra buvo iškelta kaip sąlyginai savarankiška tradicinės kinų kultūros dalis. Jos pagrindą sudarė įvairūs veiksmingi sąmoningo, kryptingo ir sistemingo įvairių psichinių procesų reguliavimo, žmogaus nervinės-psichinės veiklos reguliavimo metodai.

Nan Quan

Ankstyvaisiais kinų kultūros raidos etapais, kai visi reiškiniai ir procesai buvo organizuojami ir valdomi, neišvengė šito ir psichinė žmogaus veikla. Dėl to atsirado daugybė įvairių psichinio savireguliavimo, psichinių ir vegetatyvinių funkcijų treniravimo sistemų.  Atsirado galimybė sąmoningai valdyti savo nervinę-psichinę būklę ir didinti gebėjimą reguliuoti nevalingąsias organizmo funkcijas. Šios sistemos atliko psichoterapines, psichoprofilaktines ir daugelį kitų funkcijų, ugdė žmogaus, kaip asmenybės, adaptacinius ir ir adaptuojamuosius sugebėjimus. Visa tai glūdėjo kultūros antientropinių tendencijų raidoje, kurios pasireiškė ir klasikinėje kinų kultūroje, o šios aukščiausiu tikslu įsivaizduotas pirminio chaoso sutvarkymas, t.y. entropijos ribojimas aplikoje ne tik makro-, bet ir mikrokosminiu lygiu, kuriuo vyksta žmogaus vidinis dvasinis gyvenimas.

Viena tokių sistemų buvo vadinamieji koviniai taikomieji menai ušu – tradicinė kinų psichofizinio parengimo savigyvai sistema, apimanti įvairių rūšių kovines imtynes su ginklu ir be jo bei įvairius gyvenimo aspektus: elgesio normas, gydymo, masažo ir sveikatos profilaktikos metodus, kulinarijos meną ir mitybos taisykles.

Senovės Kinijoje ušu buvo dviejų praktikos lygmenų. Pirmasis – elitinis-luominis; tai profesionalių karių kovinė parengtis – karo menas dziunlian. Be kadrinių karių, daugiausia pratimus su ginklu – koviniu kirviu, kuoka, ilgakočiu kovos kirviu – sekira, kardu, alebarda, tridančiu, ietimi, durklu, vielučių, metalinių rutulių mėtymą į tikslą, šaudymą iš lanko praktikuodavo imperatoriškieji rūmai, didžiūnai ir net pats imperatorius. Antrasis – liaudies lygmuo pasižymėjo nepaprasta stilių, krypčių ir technikos įvairove, tvirtais ryšiais su filosofinėmis sistemomis ir liaudies tikėjimais. Kovos menai, kaip bet kuri kultūros dalis, kūrė savo literatūrą, legendas, tapybą, skulptūrą.

Jian Shu

Su tuo susijusi viena tradicinių ušu atsiradimo versijų – legendinė-mitologinė. Ušu būdų žinojimas buvo priskiriamas net legendiniam imperatoriui Chuandi. Didžioji dauguma stilių siejami su kinų tradiciniais didvyriais: beždžionės stilius chouciuan – su beždžionių karaliumi Sun Ukunu, stilius sinjiciuan – su legendinio karo vado ir liaudies didvyrio Jue Fėjo vardu. Konfucijus kartu su savo mokiniais užsiiminėjo kunmenciuan stiliumi. Ypač daug stilių buvo sukūrę istorinio romano „Upės įlanka“ šaunuoliai nuo Lianšanbo kalno: girdo kumščio stiliu dzuiciuan – pagal padavimą jis sukurtas poeto Li Bo, ištobulintas Lu Džišenio, duriančiųjų kojų stilių džodziao – sukurtas U Suno, pamestojo pėdsako stilių midzunciuan – sukurtas Jan Cino.

Kitas ušu atsiradimo versijas galima priskirti socialinei-filosofinei krypčiai. Jos apibūdinamos kumščių kovos ir kovos su ginklu metodų susiliejimu su liaudies  folkloro elementais, tikėjimais ir religiniais-filosofiniais mokymais. Pavyzdžiui, šie Šaolino mokyklos stiliai: šventųjų kumštis lochanciuan, taip pat stiliai, paremti gyvūnų elgsenos stebėjimais – gervės kumštis checiuan, maldininko kumštis tanlanciuan, erelio nagai indžuaciuan.

Fanzi Quan

Džou dinastijos laikotarpiu (1100 – 256 m. pr. m. e.) kovos tipas, vadinamas dziaoli, buvo priskirtas kariniam sportui kartu su šaudymu iš lanko ir šuoliavimu vežimu. Priešiškų karalysčių laikotarpiu (403 – 221 m. pr. m. e.) daugelis karo vadų pabrėždavo ušu svarbą kuriant stiprią armiją. Kaip liudija „Sundze“ – išlikęs senovės kinų traktatas apie karą, „kovos pratimai ir smūgių kirtimai stiprina karių kūną“. Tarp įžymių to meto meistrų, valdančių kardą, nemažai moterų. Viena jų, vardu Jueniu, buvo pakviesta imperatoriaus Goudzianio išdėstyti savąją kardo valdymo technikos teoriją. Ji buvo labai gerai įvertinta ir vėlesniųjų kartų.

Cinių (221 – 206 m. pr. m. e.) ir Chanių (206 m. pr. m. e. – 220 m. e. m.) dinastijos liudija išsivysčius tokius kovos būdus, kaip šoubo ir dziaodi, kai priešininkai puldavo vienas kitą, prisiaisę didelių žvėrių ragus ant galvos. Be to, tų laikų dramatinių šokių mene jau naudoti ginklai – kardai bei alebardos, ir mostai su jais buvo nustatyti pagal klasikinių ušu pratimų pavyzdį.

Dzinų dinastijos (265 – 439 m.) laikotarpiu ušu patyrė budizmo ir daosizmo įtaką. Ge Chunas (284 – 364 m.), įžymus fiziologas ir daosizmo filosofas, ušu ir cigun (kvėpavimo gimnastika) įjungė į svarbiausią kinų medicinos šaką. Jo išorinės ir vidinės veiklos teorija ušu visuotinai pripažįstama ir naudojama iki šiol.

Tanų dinastijos (618 – 907 m.) laikotarpiu ušu plėtotę paskatino imperatoriaus rūmų įvesta egzaminų sistema. Visi kareiviai ir karininkai turėjo praeiti karo meno išbandymus, tik tada būdavo paaukštinami tarnyboje. Garbės vardai, kaip „Vyriškumo karys“, „Miklumo karys“, buvo teikiami įžymiausiems meistrams.

Dui Lian

Sunų dinastijos (960 – 1279 m.) laikotarpiu atsiranda gausios ušu bendrijos. Tuo metu daugelis talentingų ušu meistrų demonstruodavo savo meistriškumą gatvėse, jų kovų arsenale būdavo grumtynės „kardas prieš skydą“, „ietis prieš skydą“ ir kitokie pratimai su ginklu. Pagal sostinės Kaifeno kroniką, tokie pasirodymai visada sutraukdavo minias žiūrovų bet kokiu oru.

Ušu itin suklestėjo Minų dinastijos valdymo (1368 – 1644 m.) metu. Žymusis generolas Ci Dziguanas surinko į vieną knygą aprašymus iš 16 skirtingų stilių imtynių ir dar 40 tao su ietimi ir kuoka, kiekvieną jų smulkiai paaiškinęs ir iliustravęs. Jis taip pat parengė daugelį treniruočių teorijos ir metodikos krypčių. Tai buvo didelis indėlis į ušu raidą.

Cinų dinastijos (1644 – 1911 m.) laikotarpiu, nors imperatorius draudė liaudžiai praktikuoti ušu, viena po kitos dygo slaptos grupės ir bendrijos, platinusios šį meną. Kaip tik tuo metu atsirado taidzi, pigua ir bagua mokyklos.

Įsikūrus KLR 1949 m., ušu patyrė ir sąstingio, ir plėtotės laikotarpius. Aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo paskelbti senieji teiginiai ir nuo to laiko sukurta naujų. Dabar nuolatos vyksta varžybos ir pasirodymai nacionaliniu ir regioniniu lygiu. Ušu įjungtas į viduriniųjų mokyklų fizinės kultūros programą. Fizinės kultūros koledžų specialios klasės ir sportinės bokso mokyklos rengia ušu atletus. Vis daugiau steigiama instruktorių centrų dideliuose ir mažuose miestuose.

Tūkstantmetinis ušu sportas nepaprastai turtingas turinio ir formų. Daugybė mokyklų ir šimtai stilių sudaryti iš puolimo ir gynybos pobūdžio judesių – smūgiai kojomis ir rankomis, polinkiai ir posūkiai, šuoliai ir sukimasis, – visa tai surinkta į skirtingus, bet tam tikrus kompleksus, vadinamuosius tao. Nuolatinis jų praktikavimas gerai veikia ne tik raumenis ir kaulus, bet ir nervų, kvėpavimo, širdies-kraujagyslių sistemas. Todėl ušu plačiai rekomenduojamas kaip veiksminga priemonė sveikatai palaikyti ir lėtinėms ligoms gydyti. Ušu yra menas, kurį malonu stebėti. Jį galima pamatyti ir kinų baleto scenose, ir akrobatiniuose numeriuose. Daugelis ušu judesių, panaudotų dramatiniuose šokiuose, balete ir gimnastikoje, teikia savitą nacionalinį koloritą KLR choreografijos menui.

Ušu įprasta klasifikuoti pagal tris pagrindines kategorijas: 1 – pratimai be ginklų (kova su šešėliu), 2 – pratimai su ginklais, 3 – kovos pratimai.

Pratimai be ginklų

Bagua Zhang

Pagal istorinius šaltinius šie standartiniai vadinamosios kovos su šešėliu pratimai žinomi nuo Sunų dinastijos laikų. Minų dinastijos laikotarpiu kova su šešėliu suskilo į vadinamąją vidinę, gynybos stiliaus, mokyklų ir išorinę, puolimo stiliaus, mokyklą. Vėliau įsigalėjo geografinis skirstymas, skiriamąja riba laikant Jangdzės upę, – į pietų ir šiaurės mokyklas. Pastarosios būdingas bruožas – platesnė judesių amplitudė ir didesnės erdvės poreikis. Dabar yra šimtai kovos su šešėliu stilių, ir kiekvienas jų turi ryškius būdingus bruožus. Labiausiai paplitę šie stiliai.

Čanciuan (ilgasis kumštis) – bendras Šaolino ir kai kurių kitų mokyklų pavadinimas. Sunų dinastijos laikotarpiu (960 – 1279 m.) buvo žinomos 32 jo atmainos, priskiriamos imperatoriui Taidzu. Esama senovinio ir naujojo čanciuan. Pastarasis susiformavo besiderinant svarbiausiems visų šių mokyklų bruožams. Tai platūs rankų mostai, aukšti šuoliai, staigūs kūno posūkiai, stiprūs spyriai ir smūgiai, dengimasis. Šis energingas ir sudėtingas stilius itin mėgstamas jaunimo.

Nanciuan (pietų kumštis) – Guanduno, Fudzianio, Chunanio, Džedziano, Dziansu ir Sečuanio provincijose į pietus nuo Jangdzės upės paplitusių stilių pavadinimas. Jų bendri bruožai – didelė rankų judesių įvairovė, tvirtesnė laikysena darbuojantis kojomis, žemi pritūpimai, painios energingų judesių kombinacijos. Tarpais pratimo atlikėjas impulsyviai šūkteli, pabrėždamas judesio staigumą.

Taidziciuan. Pavadinimas pasakoja, jog šį stilių susapnavęs vienas iš aštuonių nemirtingųjų daoistų vienuolių – Džan Sanfenas, gyvenanęs Sunų dinastijos laikotarpiu. Tai vidinis, gynybos stilius (neigun). Dabartiniu pavidalu atsirado Chenano provincijos Vensiano apskrityje prieš 300 metų. Šiam stiliui būdingi lėti, grakštūs ir tolygūs sukamieji judesiai. Jie stiprina sveikatą, slopina stresus, saugo nuo senėjimo. Labai mėgstami bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonių. Atliekami ir individualiai, ir grupėmis.

Šiuo metu taidziciuan yra privalomoji sudėtinė ušu programos dalis. Todėl sportininkai, laikantys ušu instruktoriaus egzaminus, būtinai atlieka 24 ir 48 pratimus.

Tuišou – viena pagalbinių taidziciuan formų. Sustojus vienas priešais kitą, rankos stumiamos sukamaisiais judesiais, stengiantis išmušti priešininką iš pusiausvyros. Tuišou pagrįsta teorija, pagal kurią grubumą reikia įveikti švelnumu. Iš pažiūros pratimai atrodo nesunkūs, tačiau jiems atlikti reikia ir jėgos, ir miklumo.

Chouciuan (beždžionės stilius) smūgių ir dengimosi maniera, judesiais, nuotaika primena žvitrią beždžionėlę. Imituojant šį gudrų, išdykusį, tačiau įdėmiai žvelgiantį žvėrelį, vaikštoma pirštų galais, šuoliuojama susikūprinus nuleistomis rankomis, šokama aukštyn ir tt.

Fandziciuan susideda iš 8 pagrindinių stovėsenų žaibiškai smūgiuojant. Pirmą kartą šis stilius paminėtas įžymiojo Minų dinastijos generolo Ci Dziguano (1528 – 1587 m.) „Karo meno knygoje“.

Šeciuan (gyvatės stilius) – viena iš penkių gimnastikų, kurias Šaoline sukūrė Bodhidharma. Atliekama sulenktais riešais, kurie primena gyvetės galvą. Daroma serija judesių, staigius keičiant lėtais. Imituojama gyvatė – rangymasis ir lingavimas, dvišako liežuvio dūriai, susiraitymas žiedu, grasinamas galvos pakėlimas artinantis priešui.

Tanlanciuan (maldininko stilius). Jį XVII a., remdamasis Šaolino mokykla, sukūrė Van Lanas Šanduno provincijoje. Apibūdinamas sėkmingais energingais puolimais, greitai kaitaliojamais smūgiais, sudėtingais rankų ir kojų veiksmais. Yra tokios kryptys: 6 vienovių maldininkas (liuchetanlan), 7 žvaigždžių maldininkas (cisintanlan), slyvinis maldininkas (meihuatanlan), minkštasis maldininkas (žuantanlan).

Sinjiciuan apima 5 stichijų stilių (usinciuan), atstovaujantį „motinai“ (mu), kur visus kūno judesius tvarko dvasia, ir 12 formų stilius (šiersinciuan) – tai atskiri kompleksai, imituojantys žvėris ir paukščius – drakoną, tigrą, beždžionę, viščiuką, lokį, vėžlį ir kitus gyvūnus, – atstovaujantys „kūnui“ (ti). Ypatinga reikšmė teikiama greičiui, jėgai, judesių paprastumui ir kompaktiškumui.

Ditanciuan (kūlversčiavimo stilius) susideda iš tam tikrų puolimų, nėrimų, posūkių, vartaliojimosi, raičiojimosi, kurie yra apgaulės būdai (fintai) puolant ir ginantis pagal principą „per pralaimėjimus į pergalę“. Skiriasi šiaurės ir pietų stiliai.

Ditang Quan

Piguaciuan (mosikuojančiųjų rankų stilius) atsiradęs Minų dinastijos laikotarpiu (1368 – 1644 m.). Susideda iš rankų sukamųjų judesių ir stiprių smūgių, kurių trajektorija primena kirtimą kirviu, ir dengimosi. Koviniais šūksmais reguliuojamas kvėpavimas, jie padeda sutelkti jėgą ir gyvybės energiją ci.

Baguanciuan (8 trigramų stilius). Senovės kinų mitologijoje, kosmologijoje ir gamtos filosofijoje aštuoni ištisinių linijų deriniai simbolizuoja vyriškąjė šviesųjį pradą jan ir nutrūkstančių linijų – moteriškąjį, tamsųjį pradą in. Kiekviename iš 8 derinių yra po 3 elementus: 3 ištisinės linijos reiškia cian „dangaus“ sąvoką, 3 nutrūkstančios – kun – „žemės“, 2 ištisinės ir viršum jų 1nutrūkstanti – dui – „vandens telkinio“ sąvoką ir t.t. Pagal senovės mitus, šios sistemos klasifikaciją pavaizdavęs pirmasis protėvis Fusi. Bagua sistema, išsamiai aprašyta senoviniame traktate „Idzin“ („Permainų knyga“), tapo senovės ir viduramžių Kinijos gamtos filosofijos pagrindu. Ja remiantis, bandyta išreikšti visą gamtos ir žmonijos būties reiškinių įvairovę. Bagua paprastai vaizduojama apvalia lentele, dažnai aštuonkampyje; žinomos dvi apvaliojo išsidėstymo sistemos. Tai 8 krypčių stilius. Atlikėjo „eigastis turi būti tarsi plaukiančio drakono, žvilgsnis atidus kaip akylos beždžionės, stovėsena tarsi tykančio tigro, o posūkiai kaip sklendžiančio erelio“.

Pratimai su ginklais

Dui Lian

Ušu praktikuojama apie 20 rūšių ginklai, daugiausia senovinio pavyzdžio. Ilgieji ginklai: ietis, kartis ir kovos kirvis (ilgakotis kovos kirvis trumpais ašmenimis ir ilgakotis kovvos kirvis ilgais ašmenimis). Iš ilgųjų ginklų labiausiai paplitusios ietys daugiausia dėl to, kad turi smailų antgalį, kuriuo galima ir durti, ir pjauti, galima ir ieties kotu smogti. Trumpieji ginklai: siaurasis kardas (ilgu ir trumpu kutu), platusis kardas, durklas. Esama tokio senovinio posakio: „Platusis kardas tarsi įsiutęs tigras, siaurasis kardas tarsi vėjo gūsis“. Kiekvienas iš tų rūšių ginklų turi šimtus įvairių atliekamų pratimų atmainų. Apskritai pratimai su plačiuoju kardu pasižymi energingumu ir greičiu, o su siauruoju kardu – liaunumu ir grakštumu. Fechtavimas iškart su dviem kardais, dviem durklais arba dviem peiliais, t.y. pratimai su dviem tais pačiais ginklais priklauso trumpųjų ginklų kategorijai. Kitokia yra sudvejinto ginklo technika ir puolant, ir ginantis – panašu į kardą ir skydą. Pratimams su dviem kardais reikia nepaprastai geros abiejų rankų koordinacijos.

Pratimai su ginklais yra labai patrauklūs dėka spalvoto šilko skepetaičių ir kutų, puošiančių ginklų rankenas, nors pagrindinė tų skepetaičių ir kutų paskirtis yra dezorientuoti priešą mirgėjimu prieš jo akis ir šitaip trukdyti jam sekti ašmenų judesio trajektoriją.

Kovos pratimai

Tai kova vieno su vienu, dviem ar daugiau priešininkų. Kovos pratimų yra trys klasės: kova be ginklų, kova su ginklais ir beginklio kova su ginkluotu vienu arba keliais ginkluotais priešininkais. Ir puolantieji, ir besiginantieji kiekvieną atliekamą pratimą gali improvizuoti, tačiau kiekvienas judesys turi būti nepaprastai tikslusir visiškai suderintas su partnerio veiksmais. Mažiausias judesių netikslumas gali sutrikdyti kovą, tapti rimtų sužalojimų priežastimi. Todėl sportinėse kovose visada kaunamasi labai atsargiai, sulaikius kvapą.

Tao Lu

Kinijoje kovos meno tradicijų saugotojais tapo nauja ušu atletų karta, kuri išaugo atidžiai prižiūrima senųjų meistrų. Tai, pavyzdžiui, aukso medaliais apdovanotasis Liu Džicinas, 1979 m. dalyvavęs ušu nacionalinėse varžybose būdamas 91 metų amžiaus ir nugalėjęs tokių sudėtingų ginklų klasėje, kaip didysis kovos kirvis. 94 metų taidziciuanvirtuozas U Tunanas, vienas Pekino ušu komandos konsultantų. 72 metų vaikų mylimas ušu treneris Ša Guodženas.

Iš jaunųjų, pasaulyje pagarsėjusių sportininkų reikia paminėti Džun Ciaodžen, virtuoziškai valdančią siaurąjį kardą; Van Dunlian – 1980 m. Kinijos ušu nacionalinių varžybų nugalėtoją, keturis kartus čempionę; Šen Suciuan – itin didelį meistriškumą ji pademonstravo, kovodama su dviem durklais, o kaip gyvetės stiliaus meistrė didelio pasisekimo susilaukė 1981 m. važinėdama po Europą.

Ir pagaliau Li Liandzie, penkiakartinis Kinijos čempionas, pagarsėjęs visame pasaulyje kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas spalvotame plataus formato kino filme „Šaolino vienuolynas“, kuris buvo pastatytas Honkonge 1981 m. Kinijoje Li Liandzie vardą žino kiekvienas vaikas, jo likimas ir meistriškumas yra pavyzdys kiekvienam, kas užsiima ušu, todėl apie jį norėčiau plačiau papasakoti.

Li Liandzie pradėjo treniruotis nuo 8 metų amžiaus sporto sąstingio Kinijoje laikotarpiu, kai 1971 m. visos ušu komandos buvo paleistos. Tačiau įžvalgus savojo meno atstovas, ušu prefesionalas treneris U Binas kaip tik tuo metu subūrė jaunimo ušu grupę. Po pamokų treniruotės vyko vienoje sporto mokykloje. Iš tūkstančio mokinių per pusmetį U Binas atrinko 20 vaikų, tarp kurių buvo ir mažasis Li. Bendra fizinė berniuko būklė buvo ne kažin kokia, tačiau trenerį traukė jo akys, kupinos dvasinės stiprybės. U Binui patiko, kad berniukas greitai suvokia judesius. Netruko nuspręsti auginti iš jo ušu virtuozą. Tačiau kartą po neilgo ušu pagrindų mokymosi laikotarpio į komandą Li nebeatėjo…

Li Lianjie (Jet Li)

U Binas jautė, jog privalo padėti atsiskleisti dvasiškai tvirto berniuko talentui. Pasikvietęs  dar porą savo kolegų, plankė Li Liandzie šeimą. Susipažinęs su savo globotinio motina, suprato jos norą, kad sūnus labiau domėtųsi knygomis, o svarbiausia – gailėjosi sūnaus, kuris treniruodamasis turėjo pakelti dideles fizines apkrovas ir kentė nemažus skausmus dėl sąnarių pertempimo. Turėjo reikšmės ir skurdas. Kai Li tebuvo dvejų metų, staiga mirė jo tėvas, dirbęs konstruktoriumi. 33 metų Li motina dirbo spaustuvėje, jos atlyginimas buvo menkas, o rūpintis turėjo ne tik 5 vaikais, vyriausiam iš kurių buvo 14 metų, bet ir 60-mečiais tėvais. Nors ir šelpiama valstybės, šeima gyveno varganai. Kai vyresnieji broliai ir sesuo ėjo į mokyklą, mažasis Li namie likdavo vienas, todėl motina dažnai imdavosi jį į darbą. Li būdavo kartu su motina, o per pertraukas žaisdavo šachmatais su vienu senu darbininku, kuris pastebėjo, jog berniukas vis dažniau ima išlošinėti.

1970 m. Li pradėjo lankyti mokyklą, visų dalykų mokėsi labai gerai. Tai buvo didelė paguoda motinai ir visai šeimai, kuri dėjo į jį dideles viltis. Nei motina, nei vyresnieji broliai ir sesuo neįtarė, jog sėkmė mokykloje buvo susijusi su sėkme ušu. U Binas puikiai suprato motinos rūpesčius ir šeimos sunkumus, bet labiau jį jaudino ušu būklė ir tęstinumas. Jis privalėjo turėti talentingą pasekėją, todėl iš visų jėgų įkalbinėjo motiną, aiškino jai, kad retas berniuko moralinių savybių, fizinių galimybių ir charakterio derinys bylojąs Li būsiant talentingu ušu kariu. Pagaliau motinos širdis suvirpėjo. Ji sutiko leisti sūnui mokytis ušu. Li pasiryžo paskirti šiai senovinei kinų kovos meno šakai savo gyvenimą. Prasidejo sunkus kelias į ušu aukštumas.

Ušu itin domisi vaikai, paaugliai ir jaunuoliai, kurie trokšta varžybų ir pergalių. Tačiau griežtos ir nuobodžios pagrindinės technikos treniruotės yra labai sunkios ir nuobodžios. Kovos meno žmonės sako: „Meistriškumui pasiekti būtini tyrs dalykai: drąsa, fizinė jėga ir laikas“. Vienas garsus Šaolino vienuolyno vienuolis mėgo kartoti: „Tas, kuris nori mokytis ušu, neturi bijoti sunkumų; siekiant sėkmės, negalima ištižti – reikia nuolatos save kontroliuoti“.

Li Liandzie yra tvirto charakterio, išprusęs, visada įdėmiai klausosi auklėtojų patarių ir iš visų jėgų stengiasi vykdyti jų reikalavimus. O treneris U labai reiklus savo mokiniams. Kai kada, matydamas, jog koks nors judesys nepakankamai tiksliai atliekamas, be pagrindinės treniruotės, treneris reikalauja tus judesius atlikti dar 300 kartų. Taigi pagrindinės technikos Li Liandzie mokėsi nepaprastai kruopščiai. Jis gyveno sporto mokykloje, į namus pareidavo labai retai. Treniravosi dieną ir naktį, žiemą per didžiausius šalčius ir vasarą per didžiausius karščius.

Po metų treniruočių Li Liandzie Kinijos ušu varžybose jau buvo apdovanotas. Po trejų metų jis dalyvavo dvejose Kinijos jaunučių varžybose. „Jo kumščių smūgiai žaibiški, kardas blykčioja, su ietimi jis tarsi šoka, o kaudamasis kiekvienu judesiu kelia siaubą priešininkams“, – rašė laikraščiai. Varžybų treneriai pamatė, kad atsirado naujas reiškinys ušu. Sportininko judesių grožis žavėjo žiūrovus. Griaudė aplodismentai. Šiose varžybose Li Liandzie laimėjo visų rūšių ginklų ir beginklių pratimų visose klasėse. Jam tada buvo 11 metų.

O paskui vėl įtemptos treniruotės. Jis pamažu, bet užtikrintai kilo į kovos meno viršūnes. 13 metų dalyvavo Kinijos suaugusiųjų ušu varžybose. Treneris iš anksto stengėsi kaip įmanoma sumažinti jam psichologinį krūvį, iki minimumo sumažino treniruočių ir padaugino aktyvaus poilsio. Auklėtinis pateisino visus lūkesčius. Stebint 10 tūkstančių žiūrovų, Li atliko kovos pratimus, kurie pasižymėjo harmoningu pauzių ir judesių deriniu, plastišku lėtų judesių perėjimu į greitus. Kiekviena jo kovinė laikysena, rankų, kojų, kūno judesiai buvo labai įspūdingi. Šiose varžybose jis gavo visų rūšių beginklės kovos ir pratimų su ginklais čempiono titulą, išvedė į lyderius savąją Pekino komandą, gavusią čempiono vardą komandinėje įskaitoje.

Lao Shi

Per vėlesnius ketverius metus Li Liandzie pamažu sukūrė sąvajį kovos stilių. Jam būdinga greitas tempas, aiškūs, tikslūs judesiai, stiprūs smūgiai, lengvi, grakštūs šuoliai ir galimgi spyriai, sklandūs greitų judesių perėjimai į lėtus ir absoliučiai tikslus pratimų atlikimo laikas – tao, susidedantį iš 50-60 judesių, jis atlieka per 80 sekundžių! Li Liandzie puikiai valdo 18 rūšių ginklus, ypač mėgsta platųjį kardą. Visose varžybose Li kone visada gauna aukščiausius įvertinimus už ginklo valdymą. Nuo 1975 m. Kinijos varžybose jis penkis kartus iš eilės yra gavęs absoliutaus ušu čempiono titulą pagal visų rūšių ginklus ir kovą bei pratimus be ginklų. Kinijos IV ušu varžybose jis vienintelis buvo apdovanotas penkiais aukso medaliais ir tapo populiarus visoje Kinijoje. 1978 m. Pekino sporto komitetas pažymėjo ypatingus jo nuopelnus sportui.

Pastarąjį dešimtmetį Li Liandzie kartu su ušu delegacija aštuonis kartus važinėjo po Vakarų Europą, Ameriką ir Aziją, supažindino tų šalių žmones su vertinguoju kinų tautos paveldu. Ypač nepamirštami įspūdžiai liko iš San Francisko, kur 1980 m. vyko pasaulinės kovos meno varžybos. Tada viso pasaulio komandos atkreipė dėmesį į ušu ir kaip tik tada gimė judėjimas, kad ušu būtų įtrauktas į Olimpinių žaidynių programą. Li Liandzie mena: „Mūsų komanda stovėjo stadione ten, kur kryžiavosi ryškios prožektorių šviesos. Griaudžiant audringoms viso stadiono ovacijoms, mes parodėme, kaip valdome kardą, kuoką, rimbą, kartį, kai kaunamės be ginklų (…) Mus vadino kovos meno tęsėjais – tie žodžiai taip jaudino, kad vos valdžiausi nepravirkęs. Apėmė išdidumo ir atsakomybės jausmas savo tautai“. Po filmo „Šaolino vienuolynas“ demonstravimo žurnalistams Li Liandzie pasakė: „Kai mane pavadina kino žvaigžde, jaučiuosi nejaukiai, bet kai filmo žiūrovai pirmąkart sužino apie ušu ir jo tėvynę Kiniją, didžiuojuosi, kad vaidinau šiame filme“.

Idėja nusifilmuoti Li Liandzie kilo jau tada, kai jis pamatė filmus apie kunfu pagrindiniuose vaidmenyse dalyvaujant Brius Li. Labai norėjo pademonstruoti grynąjį ušu meną. 1974m. parodomąsias Pekino komandos varžybas Honkonge stebėjo Siengano kino studijos direktorius Fu Ci, kurį labai sudomino neįprastas Šaolino stilius ir jo atlikėjas. Po 7 metų išsipildė sena ir slapta Li Liandzie svajonė – jis gavo pasiūlymą filmuotis.

Shaolin

Viena seniausių Kinijoje ušu mokyklų – Šaolino mokykla buvo atidaryta to paties vardo vienuolyne Chenano provincijoje, Sunšano kalnuose. Vienuolynas buvo pastatytas imperatoriaus rūmų įsakymu V a. Pabaigoje. Ilgus amžius vienuoliai, remdamiesi ankstyvosiomis kovos meno savigynos ir sveikatos profilaktikos formomis, kūrė savąją ušu mokyklą. Svarbiausi Šaolino ušu mokykloje buvo pratimai be ginklų. Tačiau vienuoliai praktikavo ir pratimus su ginklais, jodinėjimą, kvėpavimo gimnastiką (cigun). Vėlesniais amžiais Šaolino ušu mokykla tapo žinoma visoje šalyje, nuo jos atsišakojo daug stilių. Šaolino vienuolyno Tūkstančio Budų salėje ir dabar grindyse galima pamatyti tris eiles įdubų, kiekvieną apie 50 cm skersmens, kurias per šimtmečius čia išmušė besitreniruojančių vienuolių kojos.

Šventykloje yra sienų freskų, kuriose vaizduojamas senovinis padavimas. VII a. pradžioje pirmasis Tanų dinastijos imperatorius žygio prieš separatistiškai nusistačiusį generolą Van Šičuną metu buvo jo apsuptas Lojano mieste. 14 kartimis apsiginklavusių vienuolių iš Šaolino vienuolyno nusileido į pagalbą imperatoriui. Maištaujantį generolą jie paėmė į nelaisvę. Už karinius nuopelnus imperatorius Šaolinui suteikė „Pirmojo padangių imperijos vienuolyno“ titulą.

Honkongo režisierius Džan Sinjenas, pasirėmęs freskomis, sukūrė kino filmą, kuriame žavėjo kraštovaizdžiai, jaudino istoriniai įvykiai, stulbino ušu. Filmuota Sunšano kalnuose ir pačiame Šaolino vienuolyne. Be Li Liandzie, filme dalyvavo kone visa Pekino ušu komanda. Filme nebuvo kaskadininkų, nebuvo kombinuotų kadrų ir montažų, kiekvienas sportininkas parodė, ką sugeba. Visos kovos, grumtynės buvo autentiškos, todėl žiūrovų ir kinematografininkų aukštai įvertintos. Li Liandzie suvaidino vienuolį Dziue Juaną, kuris, norėdamas atkeršyti už tėvą, pradėjo Šaolino vienuolyne mokytis ušu. Gelbėdamas Tanų imperatorių, jis pagal scenarijų nužudo išdaviką generolą. Nenorėdamas atsisakyti Šaolino vienuolyno tradicijų nusiskuta galvą – įsišventina į vienuolius. Dziue Juanas sujaudina žiūrovus, kai amžiams užveria paskui save vienuolyno vartus.

Li Liandzie šiame filme pademonstravo visą savo meistriškumą – spyrių įvairovę, aukštus šuolius, „girtą“ kartį, kovą trigubu vėzdu, virve,kurios gale metalinis rutulys, dviem peiliais, beginklę kovą, raitelių ginkluotas grumtynes. Kovos tokios žaibiškos, kad akys nespėja sekti įvykių. Laikraščiai rašė: „Šaolino ušu mokyklos judesiai greiti kaip vėjas, stovint kojos tvirtoskaip įkaltos vinys, šuoliai panašūs į skrydžius, kritimai lengvi tarsi lapų, posūkiai kaip ratų sukimasis, kūno išsilenkimai panašūs į įtemptą lanką“.

Ne tik aukštas ušu lygis garantavo filmo sėkmę. Li Liandzie labai nuoširdžiai kūrė savo herojų. Buvo įvertinta paprasta ir natūrali jo vaidyba. Nebuvo ji primityvi, nes Li studiavo literatūrą apie aktoriaus meistriškumą, gilinosi į istorijos dalykus.

Dui Lian

Pasirodęs Honkongo ekranuose filmas suušė visus rekordus pagal bilietų pardavimą į kiniškus kunfu filmus. Li Liandzie buvo suteiktas „Didžiosios Dangiškojo imperatoriaus žvaigždės“ vardas, kurį anksčiau tebuvo gavę du žymiausi kunfu meistrai: Li Siaolunas, pasaulyje labiau žinomas Brius Li vardu, ir Džun Lunas. Garbė neapsuko Li Liandzie galvos, neprarado jis ir kuklumo. Dažnai apgailestavo, kad jam trūksta teorinio ušu pagrindo. Todėl ėmė įtemptai mokytis. Labai susidomėjo senąja kinų filosofija ir taidziciuan. Jam parūpo, kokią vietą visoje ušu sistemoje užima ši senovinė, estetinio pasitenkinimo ir fizinės sveikatos teikianti gimnastika, kuria Kinijoje užsiima kone visi, nepaisant amžiaus ir lyties.

Dabar ušu vis labiau plinta daugelyje pasaulio šalių. Net konservatyviojoje Japonijoje, kolegos, su kuriuo kartu stažavome ir kurio sūnus darbuojasi ušu sekcijoje, iš Jokohamos žodžiais, kinų kovos menas sėkmingai varžosi su tradiciniu karatė. Japonų gydytojas akupunktūrininkas pasakojo, jog Tekančiosios Saulės šalies moksleiviai rengia sportines varžybas, aiškindamiesi kinų ir japonų kovos meno pranašumus.

Grįžtant namo, kartu vyko didelė grupė įvairaus amžiaus amerikiečių ir lenkų turistų. Mūsų nuostabai, jie, nekreipdami į nieką dėmesio, net per trumpiausias pertraukas tiesiog perone techniškai gana tiksliai atlikdavo 24 formų taidziciuan – taip vaduodavosi nuo kelionės nuovargio.

Liu De

Straipsnis spausdintas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“